Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija (URM) iš karto paskubėjo paskelbti, kad tai priešiškų specialiųjų tarnybų, kitaip sakant, rusų darbas.
Bet ir patys ambasadoriai buvo apkaltinti, kad nemoka laikyti liežuvio už dantų, ir neteko postų.
Tačiau ar viskas taip ir buvo, kaip skelbta iš aukštų valdžios tribūnų?
Faktai verčia vis labiau abejoti oficialia įvykių versija.
Pirmiausia neaišku, ar tikrai diplomatų pokalbių įrašus į internetą įkėlė rusų žvalgai, norėdami sukompromituoti ES pirmininkavusią Lietuvą.
Talkinant Valstybės saugumo departamentui (VSD) URM baigė tarnybinį tyrimą, kuriuo siekta nustatyti, kas įrašė ir paskelbė pokalbius, bet jo išvados, kaip įprasta Lietuvoje, įslaptintos. Tik vėlgi lietuvišku papročiu tai, kas laikoma slapta, tampa vieša.
Nors diplomatinės provokacijos tyrėjai ją sieja su Rusijos žvalgyba, jokių įrodymų savo išvadose nepateikia. Neaišku, kokie asmenys įrašė ir paskelbė pokalbius. Be to, pripažinta, kad diplomatai neatskleidė jokios slaptos informacijos, nepadarė kitokių nusižengimų.
Bet jeigu jie nepadarė nieko blogo, kodėl juos reikėjo atleisti?
Išeitų, kad du atšaukti ambasadoriai tapo paprasčiausiais atpirkimo ožiais politikų galios demonstravimo žaidimuose, kai prasidėjo stumdymasis tarp jų galvos reikalavusios prezidentės D.Grybauskaitės, jai uoliai pritarusio užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus ir prieštarauti drįsusio Seimo Užsienio reikalų komiteto.
Bene svarbiausia atsakyti į klausimą: ar diplomatų nepakišo savi – pavydūs kolegos ar intrigą surezgęs VSD?
Tik patikliems naivuoliams gali atrodyti, kad čia viskas aišku: esą sukompromituoti Lietuvos diplomatus prieš Rytų partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje labiausiai siekė Maskva, todėl ir surengė provokaciją.
Bet kas paneigs, kad ir Lietuvoje galėjo atsirasti asmenų, suinteresuotų sukompromituoti diplomatus? Juk norinčiųjų gauti ambasadoriaus vietą kur kas daugiau nei pačių ambasadų, ne paslaptis, kad į Vilnių iš užsienio grįžę diplomatai nekantriai laukia, kada vėl išvažiuos.
Tačiau vienas atšauktų diplomatų, buvęs Lietuvos ambasadorius Vengrijoje R.Juška romiai nesusitaikė su atleidimu ir kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydamas ištirti, kas slapta įrašė jo pokalbius ir įkėlė į internetą.
Diplomatas neslepia įtarimų, kad tai galėjo būti savųjų ar gal net specialiųjų tarnybų darbas.
Negana to, jis mano, kad Prezidentūrai ir URM vadovybei žinoma, kas tai padarė.
Pasklido žinių, kad šalies vadovės vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais J.Pranevičiūtė-Neliupšienė asmeniniame pokalbyje su vienu aukštu diplomatu prasitarė, jog ambasadorių pokalbių įrašus turi VSD.
Natūralu, kad R.Juška dabar reikalauja išsiaiškinti VSD, taip pat URM vaidmenį šioje istorijoje.
Buvęs ambasadorius Vengrijoje kreipėsi ir į parlamentinį tyrimą atliekantį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą (NSGK).
R.Juška nori sužinoti, kas nusprendė, kad nereikia atlikti ikiteisminio tyrimo, kai buvo paviešinti jo ir kitų diplomatų pokalbiai telefonu.
NSGK atlieka parlamentinį tyrimą dėl galimo poveikio teisėsaugos institucijoms, taip pat dėl VSD veiklos.
R.Juška tvirtino pateikęs parlamentarams įrodymų, kurie, jo manymu, parodo, kad neteisėtai paskelbtų pokalbių įrašų originalai saugomi VSD.
Galima sutikti su diplomatu, jog jau pats faktas, kad paviešinus pokalbius VSD nesikreipė dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, rodo departamento vaidmenį šioje istorijoje.
Politikai tikriausiai bandys prisikasti prie teisybės. Bet ar šio tyrimo nenumarins Generalinė prokuratūra? Juk prokuratūros vadovai nuolat iš kailio neriasi, kad tik savo tyrimais neužkabintų Prezidentūros.
Čia galima prisiminti kitą tyrimą. Netrukus po diplomatų pokalbio skandalo buvo nutekinta slapta VSD pažyma apie tai, kad užsienio specialiosios tarnybos gali surengti provokaciją ir prieš pačią prezidentę.
Bet netrukus yla išlindo iš maišo. Paaiškėjo, jog pati prezidentės vyriausioji patarėja D.Ulbinaitė perdavė žiniasklaidai slaptą VSD pažymą, taip pasirūpindama, kad D.Grybauskaitė būtų „paskiepyta“ nuo galimo rusų puolimo prieš mūsų šalies vadovę.
Kitaip sakant, skalambijimas pavojaus varpais dėl užsienio specialiųjų tarnybų provokacijų buvo viso labo viešųjų ryšių žaidimai.
Bet prokurorai ėmė įžūliai vilkinti tyrimą ir iki šiol netgi nedrįsta viešai paskelbti, kad valstybės paslaptimi laikytą VSD informaciją nutekino prezidentės patarėja.
Baimė ir nuolankus tarnavimas Prezidentūrai, bet ne įstatymams. Būtent taip atrodo ir Generalinės prokuratūros, ir VSD veikla, kai kyla tikimybė, kad tyrimas gali užkabinti D.Grybauskaitę ar jos aplinką.
Todėl ir sunku tikėtis, kad bus objektyviai ištirtas ne tik saugumo informacijos nutekinimo skandalas, bet ir diplomatų pokalbių paviešinimo istorija.
