Pastarosiomis dienomis vėl pamatėme, kiek vertos šnekos, kad pašalinto prezidento R.Pakso „erelių partija“ jau nebėra viename vado kumštyje telpantis įrankis jo poreikiams tenkinti.
Paaiškėjus, jog Seime pritrūks balsų, kad būtų pakeista Konstitucija ir R.Paksui leista eiti sudegti į prezidento rinkimus, visi choru sušuko: „Pirmyn, V.Mazuroni!“ Pats R.Paksas susiriesdamas gyrė savo geriausią draugą Valentiną kaip puikų kandidatą.
Kaip sakoma, pažadėjo – patiešijo. Ir nusprendė „eiti“ pats. Mat R.Paksui pasivaideno, kad jam palankios Strasbūro teismo nutartys galioja be jokių Konstitucijos pataisų.
Kad tai kliedesiai, suprantama, aišku netgi R.Paksui, balsu sapnavusiam apie dalykus, neturinčius jokio sąryšio. Tačiau jis juk ne šiaip sau išsidirbinėja, bet kartu neleidžia prezidento rinkimuose vėl sparnų išskleisti geriausiam draugui Valentinui.
O kaip į tai reaguoja pašluoste šįkart įžūliai paversta „erelių partija“? Ogi niekaip.
Tai, jog R.Pakso žodžiai, kad jo politinį chuliganizmą sutartinai patvirtino visa partijos vadovybė, yra tiesa, leidžia spėti ir to paties nustumto draugo Valentino postringavimai apie kažkokias kosmoso platybes.
Sudrebėjo tik viena – sūnaus širdis. Parlamentaras A.Mazuronis, matyt, nebeišlaikęs tokio tėvo pažeminimo, vakar išrėžė, kad taip visa partija bei jos rinkėjai paversti R.Pakso užgaidų ir baimių įkaitais.
Ką čia bepridursi. Geriau patylėkime prie šios masinės kapavietės.
