62 metų pasvalietė ūkininkė Julija Titienė praėjusią savaitę palaidojo savo žentą.
Moteris neslepia, kad klystkeliais pasukęs vyras jų šeimai suteikė nemažai skausmo, bet tai, pasak jos, nereiškia, kad šiaip jau geras, bet silpnavalis žmogus nenusipelnė būti dorai palaidotas.
Ūkininkė šio vyro nematė ir su juo nebendravo 15 metų: nuo to momento, kai šis išsiskyrė su jos dukra.
Palikęs šeimą vyras nebendravo su buvusia žmona, nesidomėjo savo vaiku, nemokėjo alimentų.
Jis girtavo, neturėjo darbo ir būsto, tačiau buvusiai šeimai į akis nelindo, buvo nepiktybiškas.
Nors buvo laikomas benamiu, bet dar kabinosi: valdžia jį buvo įtraukusi į eilę socialiniam būstui gauti. Nakvynę vyras susirasdavo, pastaruoju metu glaudėsi pas vieną pasvaliečių šeimą.
Raimondas K. mirė prieš savaitę Panevėžio infekcinių ligų ligoninės tuberkuliozės ligų skyriuje.
Vyras čia gydėsi ne pirmą kartą, bet vos išleistas pamiršdavo vaistus ir grįždavo į seno gyvenimo ritmą. Tad liga ne traukėsi, o aktyvėjo.
Norėjo turėti tėvo kapą
Paskutinį kartą į tuberkuliozės ligų skyrių jis pateko labai prastos būklės. Jau žvelgdamas mirčiai į akis Raimondas K. slaugančiam personalui prasitarė, kad turi dukrą, pasakė, kur dirba buvusi žmona. Medikai paskambino moteriai, ši susisiekė su dukra ir pasakė, kad tėvui blogai.
Buvo penktadienio vakaras. Kaune studijuojanti mergina iš karto paskambino į ligoninę, pasikalbėjo su budinčiais medikais ir patikino, kad šeštadienį iš pat ryto atvyks aplankyti tėvo. Merginai buvo pasakyta, jog ligonis ryto vargu ar sulauks.
Taip ir buvo.
Seselė merginai paskambino pusę aštuonių ryto, kai ši jau rengėsi kelionei, pasakė, kad prieš pusvalandį tėvas mirė.
„Medikė pasiteiravo, kas jį laidos. Sutrikusi mano anūkė atsakė, kad neturi pinigų, pasitars su artimaisiais. Ji iš karto paskambino man ir paklausė, ar padėsiu palaidoti tėtį. Sako, nesvarbu, kad neaugino, bet jis man nieko bloga nepadarė, noriu turėti jo kapą. Nė minčių nekilo pasielgti kitaip. Žinau, kad Raimondas artimų giminių neturėjo, anksti liko našlaitis. Pažadėjau anūkei viskuo pasirūpinti“, – pasakojo J.Titienė.
Laidojimo įmonei – lavonas
Moteris nedelsdama paskambino į tuberkuliozės ligų skyrių ir pasiteiravo, kaip atsiimti mirusįjį. Medikų atsakymas pasvalietę apstulbino. Jai buvo pasakyta, kad lavoną, kaip artimųjų neturintį benamį, išsiveš laidojimo įmonė „Ramybės takas“. Dar pridėjo, kad šiems verslininkams jau paskambinta.
J.Titienė negalėjo atsitokėti. Kokį benamį? Juk patys medikai iš vakaro kalbėjo su dukra, žmogui mirus dar kartą su ja šnekėjo.
„Ėmiau maldauti, kad būtų gera, atšauktų kvietimą, tegul jie nevažiuoja, mes jį pasiimsime ir laidosime. Sako, negalime, jau paskambinome. Iškart susiradau „Ramybės tako“ telefoną, bet atsiliepusi darbuotoja man atrėžė, kad nieko negali atšaukti, nes žmones jau išsiuntė. Ir kad negali lavono neimti, nes per dvi valandas nuo mirties jie privalo mirusįjį iš ligoninės išgabenti, tokios sanitarinės normos. Bandžiau aiškinti, kad tikrai paimsime, tik per kelias minutes iš Pasvalio ir Kauno fiziškai negalime atlėkti. O galiausiai pasakė, kad mirusįjį jų darbuotojai jau paėmė. Nuo skambučio anūkei apie tėvo mirtį iki mano pokalbio su laidojimo kontora nebuvo praėję nė 15 minučių. Nusistebėjau, kaip taip greitai jie apsisuko“, – rūpesčių pilnos dienos pradžią prisiminė pasvalietė.
Laukė finansinis smūgis
J.Titienė nulėkė pas pažįstamus, gavo pasiskolinti katafalką ir po poros valandų jau buvo Panevėžyje, ant laidojimo įmonės „Ramybės takas“ slenksčio.
Čia moters laukė finansinis smūgis. J.Titienei buvo pateikta 316 litų sąskaita už lavono paėmimą iš ligoninės, vienkartinį maišą ir šaldytuvo paslaugas.
„Mums iš jūsų nieko nereikia, tik mirusiojo, atsisakome jūsų paslaugų, neprašėme, kad velionį paimtumėte“, – tokiais žodžiais teisybės bandė ieškoti moteris.
Tada laidojimo įmonės darbuotoja jai atrėžusi: „O mes galime mirusiojo neatiduoti!“
Po to prasidėjo tardymas: kokia firma iš jų paveržė darbą, kas velionį aprengs, kas duobę kas, kur bus pašarvotas, kieno katafalkas? J.Titienė privalėjo įrodinėti, kad pati ne kartą tvarkė mirusiuosius, tad mokės ir dabar be niekieno pagalbos apsieiti.
Nusileido moteris ir dėl šventos ramybės sumokėjo reikalaujamą sumą. Bet jautėsi apkvailinta.
„Ar laidojimo firma turėjo teisę artimiesiems iš panosės pavogti lavoną, o paskui versti už neprašytas paslaugas susimokėti? Kaip jie galėjo velionį išsivežti be dokumentų? Vėliau pati vykau į ligoninę ir juos pasiėmiau. Neteko girdėti, kad mirusį žmogų privalu būtų išsivežti per dvi valandas, iš kur tokias taisykles ištraukė?“ – atsakymų į šiuos klausimus negalėjo rasti J.Titienė.
Velionį palaidojo sekmadienį. Kukliai, bet nuoširdžiai. Atsisveikinti atėjo nemažai kadaise jį pažinojusių žmonių. Jaunas vyras atgulė Pasvalio kapinėse šalia savo senelių.
Dangstėsi sanitarinėmis normomis
„Tegul džiaugiasi, kad išvežėme, o ne į gatvę išmetė. Infekcinių ligų ligoninė neturi lavoninės, neturi šaldytuvų, yra tokia sanitarinė norma lavoną paimti per 2 valandas“, – taip „Ramybės tako“ direktorė Silvija Taločkienė atšovė žurnalistei.
S.Taločkienė pasakojo, kad jų darbuotojai iš ligoninių mirusiuosius paima tuomet, kai šie neturi artimųjų ar medikams nėra palikta telefono numerio, kuriuo reikėtų pranešti apie mirtį.
„Ramybės takas“ prieš trejus metus yra laimėjęs savivaldybės skelbtą konkursą dėl pasirūpinimo mirusių benamių ir neatpažintų žmonių palaikais.
„Jei medikai mato, kad gyvenimas eina į pabaigą, įspėja artimuosius. Jei ligoninės darbuotojai nežino, kas ir kur laidos, kviečia mus, nes neturi kur dėti. Mes lavoną paimame, o jei atsiranda artimieji, atiduodame“, – aiškino laidojimo firmos vadovė.
Pasiteiravus, ar ne pasipinigavimo tikslais buvo paimtas pasvaliečio kūnas, juk jau buvo aišku, kad jį pasiims artimieji, S.Taločkienė dar kartą pakartojo maldelę apie griežtas sanitarines normas, lavoninių ir šaldytuvų trūkumą .
Medikai kalti, kad paskubėjo
Infekcinių ligų ligoninės vadovas Eugenijus Preidis sakė pirmą kartą girdįs apie sanitarines normas, įpareigojančias velionį iš ligoninės išvežti per 2 valandas.
„Nėra ir niekada nebuvo tokio sakinio ligoninės įstatuose. Yra tokia tvarka: žmogui mirus pranešama artimiesiems, ir jie nusprendžia, kokia laidojimo firma palaikus paims. Firmą, kuri turi sudariusi sutartį su savivaldybe, kviečiame tik tuo atveju, kai nežinoma žmogaus tapatybė.
Nėra buvę, kad skubintume gimines pasiimti velionį, jei jiems reikia iš toliau atvažiuoti. Čia paprasčiausias žmogiškumas, palaikome mirusį tiek, kiek reikia.
Be to, yra nerašyta taisyklė mirusį žmogų palikti pusvalandžiui, tada jau būna tikra biologinė mirtis, susidaro lavondėmės. Pasaulyje visokių nutikimų būta, laikytas žmogus mirusiu ima ir atsibunda“, – kalbėjo medikas.
E.Preidis su tuberkuliozės ligų skyriaus darbuotojais aiškinosi, kokiomis aplinkybės artimiesiems iš panosės buvo išvežti pasvaliečio palaikai.
„Tikriausiai įvyko nesusipratimas, yra kaltės, kad paskubėjo. Slaugytojai dukra sakė, kad neturi pinigų, o ar sakė, kad pasitars su artimaisiais, sunku dabar pasakyti. Buvo budėjimo pabaiga, keitėsi personalas“, – apie mirusiojo artimiesiems brangiai kainavusį nesusipratimą kalbėjo ligoninės vadovas.
Esąs ne piratų laivas
Sutartis su savivaldybe „Ramybės takui“ suteikia teisę laidoti benamius. Vien per šį mėnesį įmonė palaidojo 3 vienišus žmones. Už šią paslaugą „Ramybės takas“ gauna 1500 litų už kiekvieną palaidotąjį. Kai žmogų laidoja artimieji, jie gauna 1040 litų laidojimo pašalpą.
„Ramybės takui“ irgi buvo panašu į tai, kad pasvalietis bus benamis. Tačiau S.Taločkienė tikino buvus kitaip.
„Čia ne piratų laivas, niekas lavonų nevagia. Žmogaus taip paprastai nepalaidosi, reikia krūvos dokumentų. Turime gauti policijos raštą, kad velionis tikrai neturėjo artimųjų, o jei jų yra, – atsisakymo laidoti raštą. Dar savivaldybės sutikimas turi būti“, – sakė ji.
Į klausimą, ar dažnai žmonės piktinasi, kad mirusiojo palaikai atsiduria „Ramybės tako“ šaldytuve ir jiems už šią neprašytą paslaugą tenka nepigiai susimokėti, tarstelėjo, jog tokių būna.
Tik 1500 litų paslauga laidojimo įmonės vadovei neatrodo brangi. „Nejau mirusiuosius vežiosim už dyką? Mes atlyginimus irgi mokame“, – paaiškino ji.
Pašnekovė dar papasakojo apie atvejį Ramygalos gatvėje. Moteris esą lipusi iš vonios, paslydusi, griuvusi ir mirusi. Vasaros metu lavonas pragulėjo savaitę, kol jį rado.
„Giminėms pasakėme, kad už jos paėmimą reikės sumokėti 250 litų, o tie rėkia, kad per brangu. Klausiu, ar buvo tame bute. Sako: „Ne.“ Liepiau nuvažiuoti ir tada kalbėti apie kainą. Kai pamatė nuo karščio ištižusį lavoną ir baisią smarvę, pretenzijų dėl kainos nebeturėjo, dar stebėjosi, kad atsiranda žmonių, galinčių tokį darbą dirbti“, – herojiška gaida baigė vadovė.
