Valdžios viršūnės stengiasi išlaikyti europietiškosios demokratijos bastiono Rytų pasienyje vėliavą. Masiniai protestai Ukrainoje palaikomi siūlant ES įvesti sankcijas Ukrainos valdžiai, kuri tuos protestus slopina ir stumia šalį griūties link.
Be to, Lietuva skubiai paskelbė priimsianti būrį sužeistų protestuotojų. Pirmąjį jų Vilniaus ligoninės palatoje aplankė pati prezidentė D.Grybauskaitė, suprantama, lydima kamerų.
Tuo pat metu įvairūs ekspertai ir politikai prie apskritųjų stalų vėl skendi apmąstymuose: koks turėtų būti Lietuvos „prekės ženklas“ tarptautinėje arenoje?
Šio vajaus triukšme, regis, vėl nuskendo sena tiesa, kad Amerikos nereikia ieškoti, nes ji seniai atrasta.
Geriausias bet kokios valstybės „prekės ženklas“ – šiuolaikiška valstybė ir visuomenė, o strategija jam sukurti – seniai būtinos ekonominės, socialinės reformos, moderni švietimo sistema, ugdanti patriotišką, bet blaiviai ir kritiškai mąstantį pilietį.
Bet žiauri tikrovė vis parodo, kad ta demokratija Lietuvoje daugeliu atžvilgių – vis dar vystykluose.
Akivaizdus to įrodymas – šią savaitę į naują posūkį įsukusi referendumo dėl draudimo parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams istorija.
Dar tuomet, kai itin marga, bet vieningai antieuropietiškai nusiteikusi referendumo šauklių kompanija teikė savo projektą Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), buvo aišku, kad tai gali iš esmės kirstis su Lietuvos narystės ES įsipareigojimais.
Taip pat buvo akivaizdu, kad referendumo rengėjams gali pavykti surinkti reikiamą piliečių parašų skaičių, kad jis būtų paskelbtas.
Ką turėjo jau tuomet daryti pagrindinės šalies politinės jėgos ir valstybės institucijos, kurios prieštarauja tokiems užmojams?
Viena vertus, turėjo būti nedelsiant pradėta plati ir nuosekli informacinė švietimo kampanija, žmonėms aiškinant, kad referendumo rengėjai jais manipuliuoja ir klaidina.
Piliečiams turėjo būti vėl, tačiau šįkart labai įtikinamai įrodyta, kad tikrasis referendumą organizuojančios margaspalvės publikos tikslas – sėti abejones Lietuvos naryste ES, o vienintelis „argumentas“ – kurstoma „svetimųjų“ baimė ir archajiška „šventos žemės“ mitologija.
Lietuvos valdžia turėjo jau tuomet aiškinti, kad draudimo fiziniams asmenims įsigyti žemę panaikinimas padėties rinkoje iš esmės nekeis, be to, valstybė galės numatyti daugybę saugiklių prieš kokias nors galimas manipuliacijas įsigytais sklypais.
Kita vertus, politikai ar valstybės institucijos privalėjo kreiptis į autoritetingiausias teisines instancijas, kad jos paaiškintų, ar apskritai galima rengti tokį referendumą.
Bet nei viena, nei antra nebuvo padaryta. Mat visi manė, kad 300 tūkst. parašų referendumui paskelbti vis tiek nepavyks surinkti, taigi problemos savaime nebeliks. Bet grupė žemės „saugotojų“, suvienytų kelių paprastų kaip vėzdas populistinių šūkių, išplėtojo plačią kampaniją ir pasiekė savo tikslą.
Taip dar kartą parodyta, kaip vakarietiška valstybe besivadinančioje Lietuvoje lengva manipuliuoti žmonių emocijomis ir nepagrįstomis baimėmis.
Suprantama, kad tuos valstybės veikėjus, kurie vis dar tikisi, kad bent kelis tūkstančius tų parašų iki reikiamos 300 tūkst. ribos VRK pripažins netinkamais ir referendumas žlugs, dabar turėtų būti apnikusi panika.
Vilties žiburį blaiviai mąstantys žmonės įžvelgė praėjusio penktadienio Konstitucinio teismo (KT) sprendime.
Teismas, be kita ko, paskelbė, jog referendumu taip keisti Konstituciją galima tik tokiu atveju, jei kartu keičiami esminiai valstybės tarptautiniai įsipareigojimai, šiuo atveju – narystė ES.
Opoziciniams konservatoriams ir liberalams, valdantiesiems socialdemokratams ir įvairioms valdžios institucijoms atstovaujantys VRK nariai šį trečiadienį skubiai pateikė nutarimo projektą, pagal kurį remiantis minėtu KT išaiškinimu referendumo procedūros apskritai būtų nutrauktos.
Vis dėlto kita VRK narių dalis, tarp kurių buvo ir pats komisijos pirmininkas Z.Vaigauskas, nurodė, kas ir taip buvo akivaizdu, – komisija, leidusi tas procedūras pradėti, negali vertinti, ar jos atitinka Konstituciją.
Taigi galvosūkis suskilusios ir sprendimo nepriėmusios VRK pastangomis bus perduotas Seimui, kuris galės vėl kreiptis į teisės žynius.
Negana to, ir pačioje VRK, ir politikos viršūnėse užvirė diskusija, ar tauta apskritai turi teisę rengti referendumus dėl ko panorėjusi. Pavyzdžiui, dėl to, ar uždrausti moterims balsuoti, arba dėl to, kad būtų įvesta monarchija.
Autoritetingi teisininkai įsitikinę, kad tauta neturi teisės daryti to, ką nori, ir neigti pamatines demokratijos vertybes. Tam pritarė ir socialdemokratų lyderis premjeras A.Butkevičius. Jis dar pagąsdino, kad būtų prarasti ES paramos milijardai.
Kitų valdančiųjų partijų vadovai, kurie vėl nori pasidaryti sau reklamą, pavyzdžiui, Darbo partijos ir Seimo pirmininkė L.Graužinienė, griežtai pasisakė prieš tai, kad tauta būtų kaip nors „varžoma“.
Tačiau kaip bus elgiamasi, jei referendumas ne tik įvyks, bet ir laimės? Kodėl nepasimokyta iš buvusios valdžios, pasimovusios ant „antiatominio“ referendumo, klaidų? Nereikėtų pamiršti, kad šis referendumas būtų ne patariamasis, o privalomasis, ir jo rezultatų neišeis taip lengvai niekinti kaip ano.
Kaip su tokiu „prekės ženklu“ Europos Sąjungoje atrodys jai ką tik pirmininkavusi Lietuva?
Apžvalgininkas
