„Mane uždarytą bagažinėje veža sudeginti. Kur aš esu? Šiknoj, žiurke, tu“, – išlieja pyktį kitas skambintojas. Tokių pagalbos prašytojų „iš bagažinės“ pasitaiko kiekvieną dieną. Prieš porą mėnesių buvo kone kas penktas.
„Ei, gražuole, kokie tavo papai?“, – vaikišku balsu domisi pašnekovas. Tik išgirdęs, kad jo telefono numeris yra matomas ekrane, ir kad apie netinkamą skambutį bus informuoti jo tėvai, vaikas išsigandęs nutraukia pokalbį.
„Pas mane iš kaimo atbėgo šuniukas ir pasakė, kad mano namo langai visi išdaužyti. Greičiau ten siųskit policiją. Aš dabar esu ne namie, kur, kur... penktame aukšte“, – bando nusakyti savo adresą trečią valandą nakties skambinanti senyvo balso savininkė. Pagaliau operatorei pavyksta senutę iškvosti ir išsiaiškinti, kad penktas aukštas, kuriame ši dabar labai nerimauja, yra vienoje Rokiškio ligoninėje.
Šimtai skambučių kasdien ir nemaža dalis iš jų būna panašaus turinio. „Dažnai per pamainą būname daugybę kartų išplūstos necenzūriniais žodžiais, išvadintos visokiais vardais. Gal kuriam skambintojui nuo to palengvėja. Bet tokie skambučiai užima liniją, o darbuotojas vargina ir sekina“, – sakė BPC Šiaulių skyriaus Panevėžio budėtojos.
Kvietė išvežti kruviną vyrą
Gavusi tarnybos vadovų leidimą ir tą pamainą budėjusių darbuotojų sutikimą, vieną šeštadienio vakarą kelias valandas praleidau kartu su skambučius priiminėjančiomis operatorėmis.
Tuo metu Lietuva buvo gavusi socialines pašalpas. Paprastai šis metas būna ypatingas. Per kelias dienas kaimo parduotuvės surenka viso mėnesio pelną, nes ten nusėda didžioji pašalpininkams skirtos valstybės paramos dalis. O į varguolių namus kartu su stipraus alaus „bambaliais“ ateina šventė. Švęsdami lietuviai neretai pasijunta vieniši ir jiems kyla noras su kuo nors pasikalbėti. Arba jie šaukiasi pagalbos, nes nereta panaši šventė baigiasi muštynėmis. Reikia, ar nereikia, bet BPC budėtojų telefonai ima kaisti nuo skambučių.
Savo budėjimą pradedu apie 21 valandą, kai keturios pamainos operatorės jau pusantros valandos atsakinėja į centrą pasiekiančius skambučius. Daugiausiai skambinančiųjų prašo greitosios pagalbos. Ne viena mama nori pasikonsultuoti su gydytoju dėl smarkai karščiuojančio savo vaiko. Vienam 6 mėnesių mažyliui išsiunčiama medikų brigada.
„Greičiau atvažiuokite, pas mane į namus atėjo kruvinas žmogus. Jo galva sudaužyta“, – apie 22 valandą paskambinusi šaukia akivaizdžiai neblaivi moteris. Skambintoją nervina budėtojos prašymas nurodyti, kuriame rajone ir kokiame kaime liejasi kraujas. Moteris plūstasi. Išsiaiškinus, kad sumuštas žmogus laukia Rokiškio rajone, skambutis peradresuojamas greitosios pagalbos budinčioms medikėms.
Tačiau skambintoja nenurimsta. Penkias minutes nesulaukusi greitukės, vėl atakuoja skambučiais ir reikalauja skubėti. „Tas vyras visus namus ištepliojo krauju“, – aiškina savo nekantrumo priežastį skambintoja.
Prašo pasakyti pamirštą net PIN kodą
Dar viena sunerimusi moteris prašo pagalbos: dukra girta, turi mažų vaikų ir žada nusižudyti. „Nepadėkite ragelio, jungiame...“, – tokia buvo dažniausiai tą vakarą skambėjusi budėtojų frazė.
Gaisras Rokiškio rajone. Ugniagesiai jau kelias valandas gesina. „Nukentėjusių žmonių nėra, nuomininkas po kaimą vaikšto neblaivus“, – girdėti per raciją vietoje dirbančių ugniagesių paaiškinimas.
Išsiųsta greitoji karščiuojančiam vaikui, dar viena greitoji skuba pas girtų muštynių auką. Policijos ekipažas siunčiamas į pagalbą moteriai, kurią palikęs sugyventinis vėl sumanė grįžti atgal su visais lagaminais. Bet neįleistas į namus, vaikšto kieme aplink langus ir juos daužo.
Dar keli girti skambintojai, kurie pateikia keistų klausimų: „Pasakykite, koks mano telefono PIN kodas? Aš pamiršau. Jūs ką, nematote?“ Išsikrovus telefonui, be kodo niekur kitur neprisiskambinsi, tik į Bendrąjį pagalbos centrą. Neišgirdę laukto atsakymo ir kodo skaičių, pašnekovai nepraleidžia progos išbarti jiems atsiliepusias operatores.
Kol skubėjo pagalba, kalbėjosi su savižudžiu
Nors skambučių, atrodo, apstu, tačiau pamainos moterys stebisi sąlygiška ramybe. Jos tvirtina, kad pašalpų metą, artėjant šeštadienio vidurnakčiui, jų budėjimas yra palyginti ramus. Tarp skambučių su operatorėmis kalbamės apie jų darbą ir pačias kritiškiausias, labiausiai sekinančias dienas. Budėtojos nebenori prisiminti skausmingų, tragedijomis pasibaigusių įvykių. Po tokių mieliau išsikalba tarpusavyje.
Tačiau pasakoja apie tuos skambučius, kurie piktina, vargina, o kartais net prajuokina. Kalbamės apie girtus ir piktybiškai nusiteikusius, ligotus ar labai vienišus pašnekovus.
Neretai kalbantis su tokiais žmonėmis, BPC operatorėms tenka pačioms skubiai priimti sprendimus. Kartą paskambinęs vyras pasakė, kad stovi ant užtvankos kranto ir rengiasi nusižudyti. Kalbinamas jis atsakinėjo į budėtojos klausimus. Pasakė, kokią vietą pasirinko atsisveikinimui su gyvenimu.
Vos išgirdęs BPC darbuotojos pasiūlymą pasikalbėti su psichologinės pagalbos linijos specialistais, pasišiaušė. „Aš nesu psichas“, – pareiškė specialisto pagalbos atsisakydamas vyras. Tuomet nuspręsta pas savižudį siųsti policiją ir greitosios pagalbos medikus.
O kol šie nuvyks, operatorė tęsė pokalbį. Ji pasiūlė vyrui parūkyti ir pagalvoti, ar tikrai verta žudytis. Šis sutiko, kad cigaretė prieš mirtį tikrai nepakenks. Bet paaiškėjo, kad savižudžio kišenėje nebėra žiebtuvėlio. „Iškrito, kai ėmiau telefoną“, -- prisiminė vyras. Budėtoja pasiūlė nenutraukiant pokalbio paieškoti žiebtuvėlio.
Paieškos užtruko, pokalbis su savižudžiu nenutrūko. Pašnekovas pasakojo apie savo nenusisekusį gyvenimą. Pasisakė, kad nusižudyti nusprendė susipykęs su žmona. Vienu metu budėtoja pasakojo išgirdusi, kad berimstantis nelaimėlio tonas vėl pasikeitė. „Matai, kokia tu gudri. Kalbinai mane tol, kol atvažiavo policija“, -- paskutinį kartą tą vakarą ant operatorės supyko skambintojas. Nusižudyti grasinęs vyras buvo sėkmingai perduotas medikams.
Pasakoja gyvenimo istorijas
Žmonės į BPC skambina iš įvairiausių vietų ir dėl įvairių problemų. Yra nuolatinių skambintojų, kurie neslepia norintys pasikalbėti. Jie pasakoja liūdnas savo gyvenimo istorijas. Jos į vieną audinį dėliojasi iš mažų istorijų, papasakotų per kelias trumpas minutes.
Viena nedidelio apskrities miestelio išgerti mėgstanti gyventoja – sena budėtojų pažįstama. Moterys žino skambintojos vardą ir gyvenimo istoriją. Tik neaišku, tikrą, ar išgalvotą. Moteris pasipasakojo, kad yra dirbusi ir ligoninėje, ir lavoninėje. Turi dukrą. Gyvenimo draugas ją neretai muša. Kartais jis išeina pas kitą moterį. Tuomet paliktoji pavydi ir liūdi, todėl skambina į BPC. „Dažniausiai moters prašome padėti ragelį, nes neturime laiko kalbėtis. Siūlome sujungti su psichologinės pagalbos linija. Bet ji atsisako ir paprastai suspėja mums pasakyti nemažą informatyvų tekstą“, – pasakojo moterys.
Prieš kurį laiką buvo viena pagyvenusi panevėžietė, kuri skambindavo pasiguosti dėl negero sūnaus. Pasakojo, kad jis geria, yra sėdėjęs kalėjime. Pats kenčia ir kankina motiną, planuodamas savižudybę. Paskutinį kartą nelaiminga mama paskambino iš laidojimo rūmų salės, kur sėdėjo prie sūnaus karsto. Ji padėkojo, kad kartais galėjo nors trumpai savo skausmą išsakyti BPC operatorėms.
Tarp pažįstamų balsų – pagyvenęs mandagus džentelmenas, kuris į budėtojas kreipiasi „Maloningoji ponia“, „Aukščiausioji ponia“ atsiklausia, ar gali sutrukdyti. Senukas pasakoja esąs invalidas ir negali pats vaikščioti. Todėl skambina, norėdamas praskaidrinti savo vienatvę.
Pranešimai virsta anekdotais
Kartą vienas skambutis budėtojas privertė siųsti visas skubios pagalbos tarnybas į pagalbą vilkiko vairuotojui. „Fūristui“ reikia skubios pagalbos. Jis nuvažiavęs nuo kelio, galva nulūžusi kabalduoja. Atrodo, kad vairuotojas tai gyvas, bet galva kabalduoja“, – aiškino pro šalį važiavęs kito vilkiko vairuotojas.
Sulėkę greitosios medikai, policijos pareigūnai ir ugniagesiai rado nuo kelio nuvažiavusį vilkiką. Aplinkui mašiną sveikutėlis vaikščiojo jos vairuotojas. Paaiškėjo, kad pranešdamas apie kabalduojančią galvą, kitas vairuotojas turėjo mintyje vilkiko kabiną, kuri iš tiesų buvo nulenkta į priekį.
Kartą paskambinęs neblaivus vyrukas aiškino susiginčijęs su savo sugėrovu. Vyrai nesutarė, kokia upė teka per Panevėžį. Prašė, kad atsiliepusi operatorė pasakytų tos upės pavadinimą. Į kalbas nesileidusi budėtoja atsiėmė iš sugėrovų keiksmažodžių porciją.
Per 8 dienas vyras paskambino 215 kartų
Beje, užkietėjusiems įkyruoliams keikūnams, melagingų pranešimų autoriams neretai tenka atsakyti už savo elgesį. Neseniai BPC iniciatyva į administracinę atsakomybę patrauktas 35 – erių Vilniaus rajono gyventojas. Jis per 8 dienas sugebėjo skubios pagalbos numeriu paskambinti net 215 kartų, neturėdamas tikslo pranešti apie nelaimę ar išsikviesti pagalbą. Jis necenzūriniais žodžiais plūdo operatores, reikalavo iš jų intymių paslaugų.
Tokie pažeidėjai baudžiami įspėjimu arba pinigine bauda nuo 300 iki 500 litų. Taip pat įstatymas numato administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų.
BPC tinklalapyje primenama, kad skubios pagalbos numeriu reikai skambinti tuomet, kai kyla pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui, aplinkai ar vertybėms ir kai policininkai, ugniagesiai ar greitosios pagalbos medikai gali suteikti skubią pagalbą nelaimės vietoje.
Gyventojai turėtų nepamiršti, kad paskambinę 112 numeriu turi trumpai pasakyti, kas atsitiko, nurodyti tikslų adresą ar vietą, kur atsitiko nelaimė. Skambinantis privalo atsakyti į visus operatoriaus klausimus ir klausyti jo nurodymų, kol atvyks pagalba.
