Juokingų humoro laidų lietuviškose televizijose – labai mažai. Įdomiai juokaujančių žmonių kur kas daugiau internete nei televizijoje. Matyt, televizijos bijo rizikuoti, tad ir matome tuos pačius pavargusius veidus.
Štai kad ir legendinė laida „Dviračio šou“. Man ši laida buvo įdomi pradžioje, nes personažus vaidino patys turinio kūrėjai. Žavėjo iš ekrano besiveržiantis entuziazmas. Dabar jaučiasi, kad maratonininkai pavargo. Manau laikas „Dviračio šou“ į muziejų ir imtis naujų projektų. Na, bet gal vyrai iki pensijos nori dirbti.
Bandymų įdomiau pajuokauti dažniausiai matome tik sezono pradžioje, o vėliau entuziazmas dažniausiai išgaruoja.
Mano mėgstamiausi humoristai yra projekte „Humoro klubas” (TV3). Neseniai atradau aktorių Mantą Stonkų. Anksčiau jis man nepatiko, tačiau išvydęs „Humoro klube” tapau dideliu jo gerbėju. Dabar kartu rezgame kūrybinius planus.
Savo humoro atsargas pasipildau internete, seku panašaus humoro žanro portalus, žiūriu įvairią vaizdo medžiagą „YouTube”, ieškau įdomių atlikėjų.
Humoristinių knygų neskaitau, nes tą procesą man sunku ištverti fiziškai.Ne todėl, kad skaityti nemokėčiau. Kažkodėl į rankas patenka tik tokios knygos, kurias skaitydamas negaliu ilgai išsėdėti vienoje vietoje: norisi stotis, kur nors eiti, ką nors prasmingesnio nuveikti. Tiesa, pasakas skaitau mielai.
Anksčiau kompanijose pasakodavau anekdotus, tačiau dabar nebeprisimenu, kada pastarąjį kartą esu tai daręs.Kai atsiduri nepažįstamų žmonių draugijoje ir nėra apie ką kalbėti, anekdotai paprastai padeda pralaužti ledus.
Vis dėlto tikimybė pasiekti teigiamą rezultatą yra 50 prie 50. Nejuokingas anekdotas dažnai situaciją tik pablogina – visi nejaukiai nutyla. Tada imi galvoti, kas kvailas – aš ar klausytojai. Tenka aiškinti pokšto esmę. Domiuosi užsienio televizijų humoro laidomis, tačiau niekada nežiūriu rusiškų laidų. Man jos atgrasios.
Rusų pavyzdžiai, mano nuomone, dažniausiai būna labai blogi. Man nejuokinga, kai vyras persirengia moteriške, apsigobia skara ir vaiposi prieš TV kamerą. Negaliu pakęsti antisemitinių, nacionalistinių ir kartais fašistinių rusų humoristų. Be to, savo nesąmones jie dažnai skaito iš lapo.
Vakarietiškas laisvas juokavimo stilius man priimtinesnis, nes gyvenu laisvoje šalyje. Lietuviams ypač suprantamas anglų humoras – viskas tampa aišku tuomet, kai tekstas išverčiamas ir jį perskaito diktorius.
Manau, vakarietiškas humoras seniai rado garbingą vietą jaunų ir tobulėti siekiančių žmonių širdyse.
