Išties, tas naujas pasaulis, kur rūpestis gyvybe painiojamas su noru bet kokia kaina nubausti, manęs laukė visai prie pat namų Naujamiesčio rajone.
Buvo šaltas šeštadienis, ir man rūpėjo kuo greičiau įsėsti į Nacionalinės dailės galerijos link vežantį troleibusą. Žinojau, kad man reikalingas troleibusas kitoje gatvės pusėje esančioje stotelėje atvyks po poros minučių. Apsidairiusi į kairę ir į dešinę, įvertinusi, kad nėra automobilių, žengiau per gatvę. Ne per pėsčiųjų perėją.
Visiškai tuo nesididžiuoju ir puikiai suprantu, kad padariau kelių eismo taisyklių nusižengimą. Būtų beprasmiška ginčytis ir dėl to, kad rizikavau savo gyvybe.
Vos tik spėjau pereiti gatvę, man iš paskos kaipmat privažiavo policijos automobilis ir, ryžtingai trinktelėjęs durimis, išlipo patrulis. Iškart informavo, kad neleistinoje vietoje perėjau gatvę, paprašė asmens tapatybės dokumento ir perspėjo, kad nubaus pinigine bauda. Paėmė mano kortelę ir užsidarė automobilyje.
Neturėjau jokio noro ginčytis ir netgi klausinėti, kokia bauda būsiu nubausta. Nenorėjau suteikti net menkiausio pagrindo manyti, kad ginčiju savo nusižengimą ar bandau išsisukti. Visiškai suvokiau savo atsakomybę.
Matydamas, kad nesu nusiteikusi agresyviai (galiu įsivaizduoti, kiek žmonių šoka pareigūnams į akis gavę baudą!), ir duodamas pasirašyti protokolą, pareigūnas maloniai paaiškino, kad šiuo metu vykdoma prevencinė akcija. Mat, kaip paaiškino jis, daugiausia žmonių kelyje žūva būtent dėl to, kad važiuojamąją dalį kerta ne pėsčiųjų perėjoje.
Vos spėjau padėkoti pareigūnui, kad rūpinasi mano gyvybe, kai kitoje gatvės pusėje pamačiau mindžikuojančias dvi vidutinio amžiaus moteris. Jos, lygiai kaip ir aš, ruošėsi pereiti gatvę ne pėsčiųjų perėjoje.
Atkreipiau pareigūno dėmesį į gatvę norinčias kirsti moteriškes. Vyliausi, kad jis, taip reikalingą prevencinę akciją žmonių gyvybių išsaugojimo vardan vykdantis patrulis, išties ranką ir stop judesiu sustabdys rizikuojančias vilnietes.
Bet pareigūno veidas staiga persimainė: „Gerai, jūs čia pasirašykit, o aš dabar pažiūrėsiu, ką jos darys“.
Moterys pasileido ristele per gatvę. Tiesiai į jas bausti jau pasirengusio pareigūno šaltą glėbį. Ir vėl ta pati dainelė: „Kirtote gatvę neleistinoje vietoje, paruoškite dokumentus, aš surašysiu baudą“.
Likau be žado. Štai tau ir prevencija! Kova už mūsų, pėsčiųjų, gyvybes! Užuot iš tiesų užkirtęs kelią galimai nelaimei (juk tos moterys rizikavo savo gyvybe, taip, pareigūne?), o po to paaiškinęs, kodėl svarbu eiti per pėsčiųjų perėją, patrulis šaltai laukė, kol galės viso labo surašyti dar vieną baudą.
Aš savo pamoką išmokau – sumokėsiu baudą ir daugiau nekirsiu gatvės ne pėsčiųjų perėjoje, jeigu ji yra. Tik taip ir nepatikėjau, kad policijos pareigūnams, mūsų angelams sargams, iš tiesų rūpi pėsčiųjų gyvybė.
