Ne mažiau fantastiškas atrodo ir Dalios Grybauskaitės paaiškinimas, kodėl ji ryžosi siekti antros prezidento kadencijos.
D.Grybauskaitė net kelis kartus pabrėžė tęsianti kovą su oligarchais, kurie iš vidaus griauna valstybę ir gviešiasi savanaudiškiems tikslams panaudoti valstybės ekonominius laimėjimus.
Abiem rankom, kaip ir dauguma lietuvių, esu „už“ karą prieš oligarchus, nes jie turtingi, bet norisi žinoti, kas jie tokie konkrečiai? Kurie politikai, verslininkai, įmonės yra oligarchinės grupuotės?
Iš prezidentės pareiškimo galima suprasti, kad ji oligarchams vilną karšė ir visus penkis šios kadencijos metus. Jų taip pat neįvardijo. Taigi tenka įtempti vaizduotę ir apčiuopti D.Grybauskaitės mintį: ką ji turėjo galvoje, kokius oligarchus pričiupo?
Į galvą ateina nebent toks Kauno milijonierius Vladimiras Romanovas. Šis asmuo anuomet buvo laikomas vienu Lietuvos oligarchu, atitiko klasikinį tokio veikėjo statusą: turėjo pinigų, buvo nusipirkęs žiniasklaidos priemonių. O svarbiausia - didžiavosi artimais ryšiais su valdžia, netgi spėjo įsiamžinti vienoje nuotraukoje su prezidente. Tai - jau praeitis. Smarkuolis įtariamas iššvaistęs Ūkio banko milijonus ir pasislėpęs Rusijoje.
Vyrukas iškrito iš oligarchų sąrašo. Bet ar tai D.Grybauskaitės nuopelnas? Verta suabejoti. Juk būtent ji negailėjo padėkos liaupsių V.Romanovui už paramą „Žalgiriui“. Neatmestina, kad būtent todėl Lietuvos bankas ilgai nesiryžo prigriebti Ūkio banką, nors seniai žinojo apie keblią V.Romanovo verslo imperijos būklę.
Išeitų, kad D.Grybauskaitė viena kalba, kita daro. Apskritai, prezidentės kalbų ir veiksmų mįslingumas jau nebestebina. Paslapties šešėliu apgaubta viskas, kas susiję su D.Grybauskaite – biografija, planai, veiksmai ir mintys.
Po galais, pasirodo, aš apie JAV prezidentą Baraką Obamą ir mergišių Prancūzijos vadovą Francoisą Hollandą žinau daug daugiau, negu apie savo šalies prezidentę!
Taip, signataras Zigmas Vaišvila jau visiems ausis išūžė kibdamas prie D.Grybaukaitės, prikišdamas jai veiklą raudonos partijos struktūrose 1990-siais, bet prezidentė juk galėjo paprastai papasakoti, ką veikė partinėje mokykloje ir po tų istorinių metų kovo.
Bet ne, pasakė tik: „Kaip ir visi, kariavau savo mažą karą“.
Koks tas jos karas buvo, su kuo ir prieš ką? Jos pareiškime apie dalyvavimą rinkimų kampanijoje yra ir tokių užuominų, kad nugara pagaugais nueina. Pavyzdžiui, kad vidaus ir išorės priešai vis dar tyko todėl kažkas turi su jais kovoti.
Kažkas labai girdėto. Nemalonus sąskambis su sovietų diktatoriaus Josifo Stalino kalba 1936-siais, Komunistų partijos XVIII-jame suvažiavime: „užsienio imperialistai ir jų agentai šalies viduje dar nesudėjo ginklų, todėl vystantis socializmui, klasių kova viduje tik stiprės“.
Kas nors truputį išmano istoriją, žino ir kas prasidėjo Rusijoje po šios kalbos.
Gink Dieve, nelyginu D.Grybauskaitės su J.Stalinu ir nemanau, kad ji norėjo pasakyti, esą kuo geresnis gyvenimas bus Lietuvoje, tuo daugės vidaus priešų. Bet vis tik norėtųsi žinoti, ką prezidentė laiko vidaus priešais.
Gal tuos pačius oligarchus? Tuos, kuriems spaudė ranką ir pozavo fotografams. Ar jau kitus?
