Mūsiškių klausosi ir jų pokalbius neteisėtai viešina pirmiausia saviškiai. Tuo įsitikinęs vienas pagrindinių dar vasarą kilusio vadinamojo diplomatų pokalbių skandalo herojų, buvęs Lietuvos ambasadorius Vengrijoje Renatas Juška.
Interviu portalui lrytas.lt dabar Užsienio reikalų ministerijoje dirbantis R.Juška tvirtina žūtbūt sieksiąs, kad valstybė pagaliau išsiaiškintų, ar jos diplomatai yra apsaugoti ne tik nuo išorės, bet ir vidaus priešų.
- Šį trečiadienį NSGK, į kurio posėdį buvote pakviestas, pateikėte kažkokius, pasak jūsų, įrodymus, kurie leidžia tvirčiau nei anksčiau spėti, kad jūsų pokalbius įrašė ir paskelbė ne užsienio, o mūsų specialiosios tarnybos.
Kiek buvo galima suprasti, vienas pagrindinių jūsų „įrodymų“ buvo teiginys, kad jūs žinote, jog diskeliu su kitais, net nepaskelbtais jūsų pokalbių įrašais disponavo užsienio reikalų viceministras N.Germanas. Kiek pagrįstos tokios jūsų žinios?
– Taip, pagrindinis klausimas, dėl kurio buvau pakviestas, yra, kuo remdamasis aš esu įsitikinęs, kad „Youtube“ portale paviešinta informacija, t. y. mano telefoninis pokalbis su kolega, buvo įrašyta Lietuvoje.
Komitetui pateikiau mažiausiai šešis galimus įrodymus, kurie patvirtina ar bent jau kelia didelį įtarimą, kad įrašus turėjo Lietuvos institucijos, pabrėždamas, kad tai yra privatūs pokalbiai, kuriais disponuoti neturi teisės niekas. Nebent būtų atitinkamas teismo sprendimas, bet jo, kaip suprantu, nėra.
Iš tiesų, vienas svarbiausių mano įrodymų yra tai, kad vienas iš viceministrų skandalo dienomis turėjo, o gal ir tebeturi iki šiol kažkokį diskelį, kuriame buvo įrašyta ne tik paviešintasis pokalbis, bet ir daugiau mano asmeninio susirašinėjimo žinučių ar asmeninių pokalbių. Taigi paprašiau NSGK išsiaiškinti, koks yra šio disko turinys, ir kokiu teisiniu pagrindu kas nors tai gali turėti.
Taip, aš suprantu, kad „įrodymais“ tikrąja to žodžio prasme tokius dalykus vadinti gal ir būtų kebloka – tiesiog tai tokia informacija, kurią valstybės institucijos, mano nuomone, bet kokiu atveju turėtų patikrinti.
- O kokie kiti „įrodymai“?
– Prisiminkime, kad vykstant skandalui tomis dienomis, kai buvo svarstomas mano ir mano kolegos atšaukimas Seimo Užsienio reikalų komitete, tiek ministras L.Linkevičius, tiek premjeras A.Butkevičius į kamerą teigė, jog „yra ir daugiau įrašų“. Kaip suprantu, šita „papildoma informacija“ tada net buvo pristatyta Koalicinei tarybai.
Manau, kad aš turiu teisę užduoti klausimą, ar aš nebuvau neteisėtai sekamas, ar tuo nėra pažeidžiami Lietuvos įstatymai. Tikiuosi, kad NSGK ir Generalinė prokuratūra išsiaiškins, ar ministras bei premjeras turi teisę disponuoti mano asmenine informacija.
Be to, kaip tuometis ambasadorius Vengrijoje tuo metu aš kreipiausi į Prezidentės patarėją J.Neliupšienę, prašydamas susitikimo su Prezidente, kuriame tikėjausi paaiškinti susidariusią situaciją. Deja, gavau atsakymą, jog VSD disponuoja tikrais įrašais, ir toks susitikimas neįmanomas.
Taigi keliu tą patį klausimą: kokia informacija disponavo ar tebedisponuoja Prezidentūra ir VSD? Ir ar teisėtai?
- Po posėdžio pasklido žinios, jog kai kurie komiteto nariai jums stengėsi atverti akis ir kategoriškai tvirtino, kad kone visą elektroninio pobūdžio susižinojimą bent jau sostinėje kontroliuoja artimųjų kaimynių žvalgyba. Ar tai tiesa?
– Pirmiausia esu patenkintas, kad komitetas manęs išklausė. Kita vertus, iš tiesų buvau, švelniai tariant, nustebintas, kai krašto apsaugos ministras J. Olekas pasakė, kad skambučiai iš mūsų URM dažnai eina per Maskvą, nes taip pigiau.
Tuo tarpu buvęs NSGK pirmininkas A.Anušauskas pareiškė, kad visi „mūsų“ – tikriausiai diplomatų – pokalbiai ir elektroniniai laiškai yra įrašomi mums nedraugiškų valstybių. Tai aš kažko nesuprantu šioje valstybėje. Tai normalu?!
Deja, suglumino ir kai kurių Seimo narių reakcija į mano mėginimą atkreipti visų dėmesį, kad mano vietoje galėjo būti, o gal dar ir bus, bet kuris Seimo narys, verslininkas, žurnalistas. Aiškinau ir aiškinsiu, kad iš neteisėto veiksmo, pasiklausymo, paviešinimo negali gimti teisiniai veiksmai.
- Bet ar jūs pripažįstate, kad telefonu kalbėjote neatsargiai, o tai reiškia – neprofesionaliai? Galbūt iš tiesų privalėjote turėti omenyje, kad nė vienas jūsų pokalbis nėra „privatus“ tikrąja to žodžio prasme?
– Kartoju – tai buvo pokalbis su draugu, su kuriuo bendraujame jau beveik 20 metų. Nuo kada pokalbiai su draugais turi būti profesionalūs?
Sutinku, kad galėjau kalbėti ir kitaip, bet manau, kad mano klaida yra pakankamai žmogiška. Tačiau esu įsitikinęs, kad visi mes, nepaisant užimamų pareigų, turime teisę privačiuose pokalbiuose reikšti savo nuomonę apie valstybėje ar tarnyboje vykstančius procesus. Net sovietmečiu žmonės nebijojo pasakoti anekdotų, pavyzdžiui, apie L.Brežnevą, taip pat ir telefonu.
Mano pokalbį galima vertinti vienaip ar kitaip, bet svarbiausias šitoje istorijoje juk yra teisėtumo klausimas! Kadangi turiu svarių žinių, kad įrašai galėjo būti padaryti Lietuvoje, o, kaip pasirodo, nebuvau vienintelis iš ambasadorių, kurių buvo klausomasi, esu tikras, jog turi būti visiškas aiškumas dėl to, ar tokie pasiklausymai vyksta teisėtai, ir kodėl Lietuvoje yra išskirtiniai asmenys – Prezidentūroje, Vyriausybėje, Užsienio reikalų ministerijoje, kurie gali disponuoti operatyvine informacija. Įstatymai jiems nesuteikia tokių teisių. Juk, pavyzdžiui, NSGK nariai neturi išskirtinių galimybių tokią operatyvinę informaciją turėti.
- Ko jūs pagaliau siekiate? Galbūt tiesiog norite kažkam atkeršyti, nes užgautos jūsų ambicijos, galvojate apie kažkokią politinę karjerą? Juk jums pačiam turėtų būti akivaizdu, kad iš tiesų atskleisti kažkokius vidaus priešus saugume, Prezidentūroje arba URM, jei jie iš tiesų egzistuoja, – mažai šansų.
– Taip, šiuo metu abejoju, ar man tai pavyks. Puikiai suprantu, kad mano nenuolankumas gali man skaudžiai atsiliepti, bet laikau savo pilietine pareiga informuoti visus – politikus, teisėsaugos institucijas – kad mano, o gal ir ne tik mano, atvejis yra įrodymas, jog šalyje vyksta neteisėtas sekimas, kažkam galimai nusikalstamai pažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatymą. Manau, kad dabar yra galimybė tam padaryti galą. Jei politikai ar teisėsauga to nenorės ar negalės, tai bus jų sąžinės reikalas.
Prisiminkime, kad generalinis prokuroras D.Valys Seimo nariui V.Gailiui viename Seimo posėdžių atvirai teigė, kad VSD generalinis direktorius G.Grina į D.Valio klausimą, ar nereikia dėl diplomatų neteisėtai įrašyto pokalbio pradėti ikiteisminio tyrimo, atsakė: „Viskas čia gerai, nieko daryti nereikia.“
Mano nuomone, tai yra vienas dramatiškiausių pareiškimų per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Jei tai buvo nedraugiškų Lietuvai valstybių veiksmas, tai tokia pozicija „netirti“ yra skandalinga. Jei tai yra VSD įrašai, tai Prokuratūros sprendimas nepradėti ikiteisminio tyrimo yra apgailėtinas ir žalingas valstybei. Todėl ir kreipiausi į generalinį prokurorą prašydamas ištirti šį reikalą, nes noriu labai aiškaus atsakymo: kas ir kodėl priėmė sprendimą dėl neteisėto Lietuvos ambasadorių sekimo? Tikiuosi, kad Seimo NSGK šitai išsiaiškins.
Prisiminkime, kad ir šalies Prezidentė, ir užsienio reikalų ministras iškart reagavo, pasakydami, kad tai yra provokacija, nukreipta prieš sėkmingą Lietuvos pirmininkavimą ES Taryboje. Tikiuosi, nėra manančių, kad aš esu tas provokatorius, kuris pats įdėtų savo įrašą į „Youtube“. Todėl VSD ir URM priešinimasis teisiniam šios provokacijos tyrimui yra nepateisinamas ir žalingas. Tikiuosi, kad Generalinė prokuratūra ir NSGK išsiaiškins, kodėl VSD netiria to, kas buvo provokacija prieš Lietuvos valstybę.
Atkreipkite dėmesį, jog yra mėginama visą šią istoriją suvesti tik į pokalbių nekorektiškumą ar neprofesionalumą. Taip, tai yra svarbu, bet ne svarbiausia. Svarbiausias klausimas, esu tikras, yra toks: kodėl, kokiu tikslu ir kokiu pagrindu yra sekami Lietuvos piliečiai, ir kas tai vykdo – priešiškos valstybės ar mūsų VSD?
