Jie žinojo, kad degalų užteks skrydžiui į tik vieną pusę. Ramiajame vandenyne lėktuvais taranavę amerikiečių laivus pilotai žūdavo.
Dabar japonai ir patys prieštaringai vertina kvaištelėjusio admirolo Takijori Onishi sumanytą kovos su priešais taktiką, kai prie lėktuvų išlenkę paskutiniąją sakės taurelę ir šūktelėję „banzai" (ilgiausių metų imperatoriui) kamikadzės buvo siunčiami į pražūtį. Tik dalis jų buvo savanoriai -- blaivesnio proto karių ritualinės savižudybės neviliojo.
Samurajų kultūros gerbėjai vis dar žavisi Japonijos pilotų narsa, jų pasiryžimu žūti už tėvynę, pamiršdami, jog žodis „kamikadzė" įgijo ir kitokią prasmę - juo dabar apibūdinami potencialūs mirtininkai, net automobilius vairuojantys neprognozuojami idiotai. Tokie tarytum sako kitiems: „Aš tuoj tave sutraiškysiu gatvėje, nurėšiu porą stulpų ir pats žūsiu, nes esu kamikadzė - atsiribojęs nuo gyvenimo ir mirties".
Lietuvoje kamikadzių sąrašą papildo dar viena žmonių kategorija. Jie atkunta tiktai žiemą, kai šaltis sukausto Kuršių marias. Labiausiai juos vilioja po ledu besiblaškančios nedidelės, šviežių agurkų kvapą skleidžiančios žuvelės - stintos.
Šis aromatas apkvaišina šimtus įvairaus amžiaus vyrų, net ir moterų. Įsispyrę į veltinius žvejai ištisas valandas šąla ant ledo net tuomet, kai stintų nėra. O kai tik jos pasirodo, budi prie ekečių ir naktimis, pasišviesdami žibintais.
Tokiems žmonėms aiškinti, kad ledas dar nesutvirtėjęs, gali įlūžti - beprasmiška. Juk jie viską žino geriau. Kai kuriems net įdomiau brautis tolyn į marias -- per grėsmingai atsivėrusias ledų properšas, kuo arčiau dar neužšalusių vandens plotų. Jie mano, kad ten knibžda daugiau stintų. Pavadinti mirtininkais nuo šalčio įraudę žvejai šypsosi - juos apvaldžiusi beprotiška aistra nustelbia savisaugos instinktus.
Kuršmarėse prasidėjęs poledinės žūklės sezonas - darbymetis gelbėjimo tarnyboms. Praėjusią savaitę ties Kairių poligonu įlūžusių žvejų gelbėjimo operacija buvo atšaukta, nelaimėlius spėjo ištraukti iš netoliese buvę žmonės.
Po kelių dienų gelbėtojai vėl skubėjo į tą pačią vietą - įlūžo dar trys ant ledo žūklavę vyriškiai. Du išvilkti iš properšos, bet vienas žmogus jau buvo miręs nuo sušalimo. Trečiąjį srovės paspraudė po ledais -- narams rasti skenduolio nepavyko.
Kiti nelaimės vietoje buvę žvejai net nesuvirpėjo. „Paryčiais jie ėjo, tamsoje gal nepamatė properšų. Kas nerizikuoja, tas negeria šampano", - išdidžiai pareiškė vienas narsuolis ir nužirgliojo tolyn. Stebėtinas šaltakraujiškumas - kamikadzės pavydėtų.
Kenijos savanose panašiai elgiasi laukinės antilopės, kai prisliūkinę plėšrūnai perkanda gerklę užsižiopsojusiai gentainei. O banda ir toliau ramiai rupšnoja žolę...
Poledinės žūklės mėgėjų ir Japonijos lakūnų ambicijų neverta gretinti. Pastarieji smarkiai išretino ir apgadino JAV karo laivyną, o ką gero nuveikė ant Kuršmarių ledo kiurksantys, savo sveikata ir gyvybe rizikuojantys lietuviai?
Dėl kelių žuvelių kiekvieną žiemą šokdina tarnybas, kariškiai ir pasieniečiai patyliukais keiksnoja neatsargius žvejus keldami į orą sraigtasparnius. Pers stimtmetį tokių fanatikų gelbėjimo operacijoms kasmet išleidžiamos nemenkos valstybės lėšos.
Tikrieji kamikadzės žinojo, kad jų skrydis bus paskutinis, tačiau net patys žiopliausi stintautojai, gręždami eketes, šalia jų stovinčios giltinės šešėlio nepastebės.
„Jeigu įlūšiu, pagalbos ranka išties draugai, blogiausiu atveju pasieniečių kateris su oro pagalve atskubės ir ištrauks", - taip galvoja šimtai ant marių ledo šąlančių žvejų.
Pernai Lietuvos kariuomenės Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras gavo 15 pranešimų, susijusių su žmonių paieška ir gelbėjimu. Pavyko ištraukti iš vandens 35 skęstančius asmenis. Dauguma jų - žiemą ir pavasarį nuo aižėjančio Kuršių marių ledo nukelti žvejai mėgėjai. Tokių operacijų patirtis byloja ir kitką -- nelaimių ištikti asmenys, pasikliovę vien tik gelbėtojais, gali tragiškai žūti ir nesulaukę reikiamos pagalbos.
Nenoriu bauginti žvejų, o tik primenu anksčiau Kuršių mariose žiemą surengtas pratybas. Pagal scenarijų buvo gelbėjami šeši stintautojai per neatsargumą įsmukę į ledų properšas, bet sugebėję apie savo nelaimę mobiliojo ryšio telefonais pranešti į krantą. Jiems į pagalbą išskubėjo jungtinės kariškių, pasieniečių, ugniagesių, policijos, medikų pajėgos.
Hidrokostiumais apsivilkę aktoriai pusvalandį murkdėsi leduose, kol prie jų atskriejo už kelis milijonus litų įsigytas greitaeigis pasieniečių kateris su oro pagalve „Christina".
Kiek vėliau atskridęs kariškių sraigtasparnis iškėlė iš vandens dar vieną vieną žmogų. Motociklais atvykę ugniagesiai prie skęstančiųjų bandė prišliaužti stumdami prieš save ledo roges. Medikai tąkart atvyko net greičiau už gelbėtojus.
Reikiama technika aprūpintos tarnybos buvo akivaizdžiai nepasirengusios teikti operatyvios pagalbos žiemą skęstantiems žmonėms, bendrųjų veiksmų niekas tinkamai nekoordinavo. Gerai, kad viskas režisuota, panašiomis aplinkybėmis lediniame vandenyje atsidūrę tikrieji stintautojai kažin ar išgyventų - atvėsus jų kūno temperatūrai, būtų nugarmėję į dugną.
„Reikėtų dar pusšimčio tokių pratybų, kad visi dirbtų kaip iš natų", - žodžių į vatą nevyniojo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos uosto priežiūros ir gelbėjimo skyriaus vadovas Arvydas Narmontas.
Poledinės žūklės mėgėjų pratybų išvados, aišku nudžiugino. Banalu, bet skęstančiųjų gelbėjimas didesne dalimi buvo ir liks jų pačių asmeninis reikalas. Kita vertus, kas ir kaip galėtų apsaugoti žmones, kurie įžūliai šaiposi iš mirties, nebijo nei dievo nei šėtono?
Žvejams liepta ant kaklo pasikabinti smaigus, pasiimti ilgas kartis, kad įlūžę patys kaip nors išsikepurnėti iš ledo properšų. Daugeliui tai - nė motais.
Vis dar sklando utopijos, jog žmonės nesiveržtų ant trapaus ledo, jeigu būtų priversti už gelbėjimo operacijas mokėti iš savo kišenės. Bet tada prireiktų armijos specialistų, kurie matuotų vandens telkinių ledo storį, žymėtų pavojingiausias zonas, gaudytų ir baustų nutrūktgalvius. Pavyzdžiui, Klaipėdos uosto akvatorijoje meškeriojančių žvejų baudos nė kiek nebaugina. Vaikyk nevaikęs, jie vis vien brausis į Malkų įlanką.
O gal nereikia taip sielotis, pedantiškai visko reguliuoti, varžyti sąmoningų piliečių žingsnių? Kokiam nors išpuoselėto skonio gurmanui iki visiškos laimės galbūt trūksta tik gurkšnelio sieros rūgšties. Kam drausti -- tegul atsigeria. Jeigu koks nors drąsuolis geidžia sužinoti, ar sušils išliejęs sau ant galvos samtį karšto alavo, kam jį atkalbinėti - banzai... Ir žvejai tegul sau kiurkso ant trapaus Kuršmarių ledo...
Ledo laukuose pasiklydusių, properšų atskirtų nuo kranto meškeriotojų, aišku, niekas likimo valiai nepaliks -- gelbėti įpareigoja tarptautinės konvencijos. Reikėtų prisiminti ir tai, jog gamta direktyvoms nepaklusta.
Per audras Melnragės pakrantėje įstrigusius laivus ne kartą gelbėjo švedai, atskridę sraigtasparniais „Puma". Mūsiškiai pakilti negalėjo - vėjo greitis jūroje tuomet siekė 20-25 metrus per sekundę.
Po karo japonai krimtosi pražudę daug jaunų lakūnų. T.Onishi, tarsi atsiprašydamas, atliko kruvinąjį atgailos ritualą „sepuku" - ilgai merdėjo nuo sava ranka padarytų žaizdų, atsisakęs bet kokios pagalbos. Samurajų kultūra žavi, bet persismelkti jų mirties papročiais neverta.
