Prie Druskininkų autobusų stoties sovietmečio pabaigoje buvo toks požeminis viešas tualetas, kokių galėjai rasti visur - nuo Bresto iki Vladivostoko. Paskui, gal kokiais 1992-aisias, jį privatizavo. 1996 metų rudenį, anksti ryte, turėjau važiuoti autobusu į Alytų.
Kėliausi anksti, išgėriau namie labai didelį puodą stiprios it derva kavos, tai kol atėjau iki stoties, eilėje prie kasos langelio jau stovėjau trepsėdamas. Nusipirkęs bilietą, jau norėjau, kaip visuomet, nerti į krūmus už keletą metų neveikusio tualeto, bet pamačiau, kad viduje dega šviesa.
Nusileidau laiptais, stengdamasis neįsiminti į anksčiau ten savo našta atsikračiusių keleivių paliktas krūveles. Viduje ne tik spindėjo apmūsojusi lemputė, uždaryta metaliniame narve, bet ir ant kažkokių baldų likučių sėdėjo dvi pusamžės moterys bei vyras, jau spėję ištuštinti du trečdalius butelio baltarusiškos degtinės.
Mokėti buvo galima litais, doleriais arba baltarusiškais „zuikučiais", o kainos paskaičiuotos pagal kažkokį keistą tik jiems vieniems suprantamą tų valiutų santykį. Turėjau du popierinius litus, tuomet dar tokie buvo, su M.Valančiaus atvaizdu, tai tikėjausi gauti grąžos. Kol trijulė nesėkmingai bandė apsimesti, kad jos ieško, pajutau, kad į sienas įsigėręs šlapimo tvaikas toks stiprus, jog pradeda graužti akis. Paklausiau, kaip jie tokioje smarvėje ištveria, ir išgirdau atsakymą, kad ilgiau ten pabuvę jos nejaučia. O vietoje grąžos pasiūlė įpilti per du pirštus nuo stiklinės dugno.
Prisiminiau šitą nutikimą sekmadienį, klausydamas, kaip Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė atsakinėja į „Savaitės komentarų" laidos vedėjos klausimus apie staiga pabudusį jos entuziazmą prisijungti prie Pranciškaus Šliužo ir Juliaus Pankos kompanijos.
„Aš esu viena iš referendumo iniciatorių,", - pasakė Seimo pirmininkė. Toks koncentruotas populizmas, išsiliejęs pačia autentiškiausia jo forma, irgi turėtų graužti akis, bet ponia L.Graužinienė, pradėjusi pratintis nuo mažesnių jo dozių, su tokia būsena jau apsiprato, kaip tie tualeto gyventojai iš tolimų 1996-ųjų.
Kadangi premjeras Algirdas Butkevičius apie referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams pasakė, kad jo iniciatoriai „...apgaudinėja Lietuvos žmones“, o valdančiosios koalicijos partneriai Darbo partijos ir Seimo pirmininkės asmenyje atsistoja į tų apgavikų gretas, tai nuoseklu būtų jau artimiausiomis dienomis pamatyti koaliciją išsivaikštant kas sau. Juolab, kad trečia koalicijos partnerė - partija „Tvarka ir teisingumas“ - tikslinant piliečių duomenis parašų lapuose, siūlė organizacinę paramą referendumo iniciatoriams, o partijos deleguota atstovė Vyriausioje rinkimų komisijoje Danutė Markeliūnienė balsavo už referendumo iniciatyvos pratęsimą.
Tik nuoseklumo ar bent kažkokio ryšio tarp žodžių ir veiksmų tikėtis čia neverta. Dar neužmiršome, kaip Seimo pirmininkė kelis kartus viešai ir labai aiškiai pasisakė prieš euro įvedimą 2015 m., bet netrukus valdančiosios koalicijos politinėje taryboje paaiškino A.Butkevičiui, kad euro įvedimui būtinų įstatymų priėmimui Darbo partija netrukdys, o jos kalbos skirtos euroskeptiškai nusiteikusiai rinkėjų daliai vilioti.
Pritarimas referendumui ištrauktas iš to paties populistinių įrankių sandėliuko, kur suversti pažadai apie 1509 Lt minimalią algą ir „generuojančią ekonomiką". Pagal instrukciją kartais nuo jų reikia nuvalyti dulkes, išnešti juos pravėdinti ir parodyti rinkėjams.
Ypač tai jų daliai, kuriems balsavimas bet kokiuose rinkimuose, jei tik į juos teikiasi ateiti, yra proga atkeršyti už visas savo nesėkmes.
Referendumas, jei toks išties vyks, bus puikiausia proga pasireikšti žmogui, kuris prieš užmigdamas svajoja padegti už europinę paramą pastatytą kaimyno tvartą, bet niekada neišdrįs tos svajonės įgyvendinti. Mokykloje bendraamžiai spardydavo jam užpakalį, o mokytoja už tai bausdavo jį.
Kai niekur neįstojo studijuoti, jis žinojo, kad priimti tik davusieji kyšius ir turintieji įtakingų pažinčių. Darbo birža jam neduoda darbo, o valstybė neapgina nuo greitųjų paskolų vilionių. Jie visi susimokė ir sugriovė jam gyvenimą, bet dabar jis galės už visa tai atsilyginti. Jis nubalsuos „už", o tie visi sotūs, savimi patenkinti, lizinginiais automobiliais važinėjantys bei svetimomis kalbomis šnekantys veltėdžiai dar ilgai kankinsis bandydami išvengti ES sankcijų, kažkaip apeiti ar sušvelninti rinkėjų sprendimą.
Jei loterijoje išlošia vienas iš milijono, versle bankrotų visuomet daugiau, negu pasakiškos sėkmės istorijų, tai privačiame gyvenime vis tik dauguma žmonių per ilgesnį laiką susikuria namus, šeimą, patobulėja profesinėje srityje.
Net jei šią akimirką visa tai neteikia daug džiaugsmo, praradę prisimintumėm, jog buvom daugmaž laimingi. Juos vadinam viduriniąja klase - kuo ji didesnė, tuo stabilesnė visuomenė, nes krautuvininkai ir vyr. finansininkai revoliucijų nekelia. Todėl viliuosi, kad stojimo į Europos Sąjungą sutarčiai prieštaraujantis referendumas laimėti negali, nes kerštingų nevykėlių šalyje tiesiog negali būti dauguma - tokia valstybė negalėtų egzistuoti.
