Pirmosios rungtynės lietuviams, kaip jau įprasta, klostosi sudėtingai. Laukę lengvo pasivaikščiojimo su Meksika, mūsiškiai susiduria su skausmingais Gustavo Ayono dūriais baudos aikštelėje ir ne gana to, iš trijų taškų zonos kartais po tritaškį švysteli niekam nežinomi „Atlanta Hawks“ vidurio puolėjo parankiniai.
Tris kėlinius Lietuvos rinktinė žengia koja į koją su meksikiečiais, bet prieš ketvirtąjį kėlinį M.Kalnietis pradeda spurtą – jo tritaškį ir rezultatyvų prasiveržimą D.Motiejūnas palydi garsiais šūksniais ir energingais mostais. J.Kazlausko auklėtiniai susikrauna dviženklę persvarą ir nors meksikiečiai bando spardytis, pergalė, ne pati gražiausia, bet kišenėje.
Sekmadienį Lietuvai kelią bando pastoti Pietų Korėją po atkaklios kovos palaužusi Angola. Dar prieš 10 metų ankstyvą Atėnų olimpinių žaidynių rytą Šarūno Jasikevičiaus, Arvydo Macijausko, Ramūno Šiškausko ir Sauliaus Štombergo vedami lietuviai tik po atkaklios kovos palaužė afrikiečius 5 taškais. Bet Kanaruose – ne rytas, o Lietuvos rinktinė prasimankštino jau mače su Meksika. Pasispardę pusantro kėlinio, po pertraukos Angolos krepšininkai stringa lietuvių gynyboje ir nuleidžia rankas.
Poilsio diena. J.Kazlauskas ruošia vyrus kovai su į Australijos rinktinę po 6 metų pertraukos grįžusiu Andrew Bogutu, baisiai išsiilgusiu nacionalinės komandos. Svarbu sustabdyti ne tik šį galingą „centrą“, bet ir toliašaudę „The Boomers“ artileriją, kurioje skaudžiausiai pataiko Patrickas Millsas ir Joe Inglesas.
Tačiau nors stumdytis su sunkiasvoriu A.Bogutu nelengva, 30 metų „centras“ nebe toks, koks anksčiau – J.Valančiūnas neleidžia priešininkui šeimininkauti po krepšiais. Daugiausiai nervų J.Kazlauskui gadina australų „mažiukai“, bet kai antroje mačo dalyje galiausiai pavyksta sustabdyti snaiperius, Lietuva nutolsta. Trečioji pergalės iš eilės
Po to - ir ketvirtoji. Įsibėgėję lietuviai suvarpo korėjiečius ir svarbiausia – išsaugo daug jėgų prieš lemiamą dvikovą su slovėnais dėl D grupės nugalėtojų vardo.
Po sunkaus starto slovėnai įsivažiavo mačuose su Meksika, Pietų Korėja ir Angola. Vis dėlto Goranas Dragičius nesuburia komandos į vieną kumštį. Taip, jie patampo nervus lietuviams, bet J.Kazlausko auklėtiniai demonstruoja vis solidesnį krepšinį ir užtikrintai žengia į aštuntfinalį.
Atkrintamąsias varžybas Lietuva pradeda su suomiais, kurie liko už ukrainiečių, turkų ir amerikiečių nugarų. Henriko Dettmanno kariaunai vien galimybė pažaisti su iš NBA žvaigždžių sudaryta JAV komanda buvo didelis įvykis, ką jau kalbėti apie patekimą į aštuntfinalį. Todėl tuo čia galima ir baigti. Puikiai Slovėnijoje pasirodę suomiai ir Ispaniją palieką linksmi. Tuo tarpu Lietuvai tai buvo tik „checkpoint‘as“ – J.Kazlausko kariauna į Ispaniją vyko šio to daugiau.
Ketvirtfinalyje Lietuvos laukia jau visai kito kalibro komanda – Turkija. Po fiasko Senojo žemyno pirmenybėse Slovėnijoje, Turkijos krepšinio federacija griebėsi gelbėjimosi rato – Željko Obradovičiaus.
Serbas nacionalinėje komandoje greitai įvedė tvarką. Tiesa, net ir geriausiems reikia laiko viskam sutvarkyti. Turkijos rinktinės viduje šlamšto buvo tikrai nemažai. Todėl ketvirtfinalyje Barselonoje Ž.Obradovičius dažniau trypčioja iš nepasitenkinimo nei ploja savo auklėtiniams, o it peilis veržliu žaidimu turkų gynybą pjaustantys lietuviai nusimeta ketvirtfinalio naštą – jie pusfinalyje.
Vis dėlto Madride Lietuvos kelias pirmyn ir baigiasi. Mike‘as Krzyzewskis į JAV rinktinę nesukvietė visų geriausių NBA krepšininkų, bet kai amerikiečių rezervas toks neišsemiamas, vis tiek suformavo disciplinuotą komandą, greitai paverstą visus šluojančia mašina. Po dviejų kėlinių lietuviai atsiliko 10 taškų skirtumu, o po pertraukos skirtumas perkopė ir 25 taškų žymą.
Kita vertus, kol kitame pusfinalyje iš paskutiniųjų iki lemiamų minučių grumiasi Ispanija su Prancūzija, lietuviai mėgaujasi poilsio diena. Mačo baigtis su amerikiečiais buvo aiški, todėl Lietuvos rinktinė ir taip nebuvo išsunkta.
Ispanai, vietos sirgalių džiaugsmui, įveikia prancūzų barjerą, atkeršija už 2013 metų Europos čempionato pusfinalį ir stoja į kovą su JAV. Finalas toks, koks ir buvo planuotas prieš čempionatą. Ispanai tik spėjo išdalyti formalumus žurnalistams – „Mūsų tikslas – finalas, bet negalima nuvertinti ir kitų komandų“.
Tuo tarpu mažajame finale Lietuva gauna progą atsilyginti Prancūzijai. Lietuviai – pailsėję ir ištroškę keršto už finalą Slovėnijoje. Prancūzai – išsekę po mačo su Ispanija, tačiau pernelyg galingi, kad lengvai atiduotų pasaulio čempionato bronzą. Ir...
Išlaikykime intrigą. Po to jau nebus įdomu žiūrėti nacionalinės komandos kovų rugpjūtį ir rugsėjį. Ir taip žmonės skundžiasi, kad krepšinis - nebepopuliarus ir neįdomus.
Bet Lietuvos rinktinės kelią aš įsivaizduoju būtent šitaip. Žinoma, visi moka žaisti krepšinį, varžovų niekada negalima nuvertinti, o kalbėti apie pasaulio čempionatą dar lyg ir ankstoka – prieš kiekvieną čempionatą sukalbama malda. Tačiau jei rinktinės narių neguldys traumos, koridorius į aukštumas – platus ir atviras.
Jį užgrūsti galima turbūt tik vienu būdu – nesutarimais savo kieme. Taigi linkime švaros ir ramybės. Rinktine mes visada tikime, ją palaikome, ir jokiu būdu negriauname. Nei sirgaliai, nei žurnalistai.
