Kadangi Lietuvoje 2013-aisiais sukurta beveik 120 milijardų litų bendrojo vidaus produkto, šešėlinio verslo dalis – 18 milijardų litų. Ne ką mažiau nei, pavyzdžiui, „Orlen Lietuva“ metų pajamos.
Tačiau tai patvirtino valstybės institucija.
Ekonomikos ekspertai kalba apie tai, kad šešėlinės rinkos dalis gali siekti ir 20, ir 30 procentų, o per metus valstybė ir „Sodra“ netenka maždaug 7 milijardų litų mokesčių.
Mažų mažiausiai įspūdinga. Ir kraupu.
Nenuostabu, kad Vyriausybė susizgribo, jog reikia kovoti su šešėline ekonomika. Bent dabar, nes per pirmus kadencijos metus ne ką tenuveikė: nei įspūdingų operacijų, nei padidėjusių pajamų, nei kokių nors apčiuopiamų sprendimų.
Nuo kurio galo pradėti? Jei tikėsime premjero žodžiais, netrukus bus prigriebti vilkikų vairuotojai, bakuose iš Kaliningrado ar Baltarusijos pargabenantys net po tūkstantį litrų dyzelino.
Įvedus, tarkime, 150 litrų ribą, gal ir bus šiokios tokios naudos biudžetui. O gal ir ne.
Mat kol kiekviena Vyriausybė mėgino kurpti savus kovos receptus, didysis priešas šešėlis jau spėjo įsitvirtinti ne tik provincijoje ar pasienio postuose, bet ir žmonių smegenyse.
Antai perleido centrinė valdžia pašalpų skirstymo priežiūrą savivaldybėms, šios paskelbė laukiančios, kas įskųs išmokas gaunančius ir dar nelegaliai uždarbiaujančius kaimynus. Šnipštas.
Net ir sostinė nuo vasaros sulaukė vos 11 pranešimų, iš kurių pasitvirtino tiktai trys.
Apie lietuvių toleranciją kontrabandai ir atlyginimams vokeliuose kalbama seniai, tik kas iš to?
Juk net žinoma ekonomistė A.Maldeikienė pripažino, kad tikrai neįskųstų nelegalią kirpyklėlę atidariusios ir mokesčių nemokančios kaimynės. Esą važinėdama į darbą kur nors tolėliau ir gaudama minimalią algą kirpėja neprižiūrėtų savo vaikų, o dabar štai kuo puikiausiai jie auga iš pašalpų ir nelegalių pajamų.
Kokį receptą iš šio užburto rato siūlo ekonomikos žinovė? Pasirodo, viską iš esmės turi keisti ne pats žmogus, o valdžia.
Pastaroji daug ką gali. Pavyzdžiui, ne tik skatinti skundikus, bet ir padėti pradedantiems verslininkams. Kad ir atsisakyti bet kokių mokesčių pirmaisiais ar net antraisiais veiklos metais. Atsistojęs ant kojų žmogus atsilygins valstybei trigubai.
Valdžia gali pažerti didesnių ar mažesnių lengvatų už kiekvieną naują sukurtą darbo vietą.
Gali įvesti drakoniškas baudas už atlyginimus vokeliuose arba pasielgti priešingai – bent simboliškai sumažinti mokesčių naštą visiškai skaidriai dirbti įsipareigojusioms įmonėms.
Dar valdžia gali pasinaudoti ir afrikiniu kiaulių maru: įtikinti Briuselį, kad mums būtinai reikalinga spygliuota tvora pasienyje tiek su Baltarusija, tiek su Rusija.
Tuomet nepralįstų ne tik užsikrėtę šernai, bet ir kontrabandininkai (deja, tik smulkieji).
Tačiau tai – bene viskas, ką sugebėtų kad ir ryžtingiausia valdžia. Net ir sprendimas bausti ne tik kontrabandinių cigarečių pardavėjus, bet ir pirkėjus naudos kažin ar duotų.
Antai tabako verslo atstovai teigia, kad dėl kontrabandos šįmet valstybė neteks 300 milijonų litų.
Ar šešis litus vietoj dešimties už rūkalų pakelį turgavietės patvory mokantis žmogus apie tai susimąsto? Ne.
Galima teisintis skurdu, mažais atlyginimais, nedarbu. Tačiau kažkodėl iš kaimyno vogti negražu, o štai iš biudžeto – prašom. Taip mąsto ne tik paprasti žmonės, bet ir kai kurie ekonomistai.
Todėl ko jau ko, o smegeninėse įsitvirtinusio šešėlinės ekonomikos vėžio jokia valdžia vienu mostu sunaikinti niekaip negali.
Išgydyti jį įmanoma, bet reikia daug laiko. O pirmieji vaistai – Seimo narių pažadas už mokesčių mokėtojų pinigus nebetiesti grindų dangos ir neberemontuoti dviračių.
