Kitas klausimas – jau ne Facebookui, o Google‘ui: ar Lietuvos žemė dabar – be jokių referendumų – nėra geriau apsaugota nuo pardavimo užsieniečiams nei, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų žemė?
Pajudinęs naršyklę sužinojau, kad XX a. 8-ajame dešimtmetyje, baiminantis, kad fermas superkantys japonai surengs amerikiečiams Badmirį-Holodomorą, Amerikoje buvo priimta krūva įstatymų, kurie dar ir šiandien apsunkina tokias baisybes. Todėl dabar, pavyzdžiui, kinams, atseikėjusiems 4,7 milijardo dolerių už kiaulių veisimo gigantą „Smithfield Foods“ gali kilti keblumų tose valstijose, kurios draudžia ne JAV piliečiams ir užsienio bendrovėms turėti žemės ūkio naudmenų.
Beveik 35 metų senumo statistika: jau neva apsaugojus Amerikos žemę nuo šeimininkų iš Azijos antplūdžio, 1981 m. pradžioje užsieniečiams priklausė 3,2 mln. hektarų žemės, arba 0,6 procento Jungtinių Valstijų žemės ūkio naudmenų.
Ką man tie skaičiai primena? Pernai Ukraina ir Kinija sukirto rankomis dėl 3 milijonų hektarų Ukrainos žemės nuomos Kinijai. Tai 9 procentai šalies žemės ūkio naudmenų, arba 5 procentai Ukrainos teritorijos, prilygstantys Belgijai, Armėnijai ar Masačusetui. Kinai Kryme pastatys uostą ir išveš savo latifundijų produkciją, tikėkimės, į Kiniją.
Australijoje dabar panašios diskusijos kaip Amerikoje prieš kelis dešimtmečius – ar žemę superkantys ūkio subjektai iš Persijos įlankos šalių ir Šiaurės Afrikos nesukels Australijoje bado?
Statistika rodo, kad siekiant investuoti ir gaminti nuo 1961 m. iki 2007 m. pasaulyje per metus būdavo vidutiniškai nuperkama apie 4,1 mln. hektarų dirvonų, ganyklų, dirbamosios žemės. Po 2008 m. kažkas nutiko – žemę imta pirkti kaip strateginę žaliavą: 2009 m. derėtasi dėl 56,6 mln. hektarų. Daugiausia žvalgomasi į Afriką.
Tarsi savaime rezgasi klausimas: Lietuvos dvarininkai juk nekvaili – žino, kur užderės auksinės varpos. Kur jie perka žemę? Afrikoje? Amerikoje? Australijoje? Argentinoje?
„Laisvoji banga“
