Lietuvoje jau įprasta geru žodžiu minėti paprastą žmogų, kuris lyg tautos sąžinė, su susižavėjimo ašara akyse, yra ginamas rinkimuose besivaržančių populistų. Tačiau atidžiau pažvelgę į daugelį korupcijos atvejų pamatysime, jog būtent tas paprastas žmogus bus pirmasis, kuris pasistengs aplenkti įstatymą, vos tik susidūręs su tiesiogine atsakomybe.
Turbūt net neverta plačiau aptarti chrestomatinius atvejus, kai už greičio viršijimą sustabdytas vairuotojas tuoj pat vilioja pareigūnus tartis ar nerašyta tradicija tapusią dovanų medikams praktiką. Šia troškimo susitarti silpnybe puikiai pasinaudoja ir įvairūs sukčiai, apsimesdami pareigūnais, skambindami giminaičiams ir siūlydami už tam tikrą sumą pagelbėti į tariamą bėdą patekusiems jų anūkams.
Sumokėję pinigus tariamiems pareigūnams, jie dar neabejotinai kurį laiką džiūgauja lengvai išsisukę, kol nepasirodo, kad tai ne jie išnaudojo institucijų silpnumą, o kažkas pasinaudojo jais. Mokėjimas „prasisukti“ mūsų visuomenėje vis dar gerbiamas labiau nei įstatymo viršenybė ir šis gabumas kyla valdžios vertikale tiesiai nuo minėtųjų paprastųjų iki aukščiausių šalies pareigūnų.
Manysite, kad dabar tai jau leisiu atsigriebti, užmetant atsakomybę ant sutartus viešuosius pirkimus vykdančių tarnybų ar privačių interesų neatsikratančių politikų? Labai klystate. Neneigiu, jog institucijose įvyksta nemenka dalis korupcijos atvejų, bet ar ne mes patys renkame politikus, kurie turėtų užtikrinti skaidrią jų veiklą, ar ne mes patys užmirštame jų darbus praeitoje kadencijoje, nekreipiame dėmesio į bylas teismuose ir grąžiname jiems postus ir teisinę neliečiamybę bei galimybę vilkinti bylas?
Neturite teistis skųstis korumpuota valdžia, jei naudodamasis demokratijos suteikiama galimybe rinktis kreipėte dėmesį į politiko iškalbą, grožį ar tiesiog garsų klyksmą kautis už teisybę ir viską, kas tradiciška. Pagalvokite, ar susidūrę su valstybės pareigūnų ir tarnautojų korupcija droviai nuleidote akeles ir nusprendėte tartis, mat visi pažįstami jau susitarė, ar pasistengėte, kad tokia veikla būtų paviešinta ir sulauktų tinkamo atpildo.
Viena iš svarbesnių tokio aukšto korupcijos lygio mūsų šalyje priežasčių ir naudojimasis netiesioginėmis pažinčių privilegijomis. Normalia praktika skelbiant valstybinius konkursus ar ieškant naujų darbuotojų valstybės tarnybai tampa giminių, draugų ar partijos bendražygių protektoratas.
Jei dėl išsyk po rinkimų besikeičiančiais strateginių valstybės įmonių vadovais dar garsiai piktinasi visi, išskyrus tyliai triumfuojančius laimėjusios partijos narius ir jų rėmėjus, tai menkoje rajone savivaldybėje besiplečiantis vasališkas giminių ir draugų ratas jau beveik niekam nerūpi. Supratimas, jog tokie protekciniai santykiai, korupciniai ryšiai yra svarbi piliečių nepasitikėjimo institucijomis ir demokratijos santvarka apskritai dalis, neatveda į protą.
Deja, čia, kaip ir valstybės lėšų eikvojimo atveju, galioja principas, jog vagiu juk ne iš kažko kito, o tik iš valstybės. Kol valstybės ir teisingumo joje nesuprasime, kaip savo individualios sąžinės dalies, tol nematysime ir žalos, kurią patiriame visi bendrai ir kuri nusveria smulkią asmeninę naudą.
Tokio valstybinio mąstymo trūksta ne tik kai kuriems tarnautojams, bet ir tiems, kurie manosi esantys varžomi tariamų valdžios ponų, o ne atsakomybės bendrapiliečiams ir jų gerovei. Panašu, kad tiek premjeras, tiek didžioji visuomenės dalis mato vienintelę išeitį, kuri padėtų išbristi Lietuvai iš negarbingos lyderystės korupcijos srityje – bausmių griežtinimas. Tačiau tiek istorija, tiek dabarties praktika rodo, kad bausmių griežtinimas vargu ar smarkiai sumažins korupcijos atvejų skaičių.
Puikus pavyzdys – Kinija, kurios valdžia pastaruosius penkis metus vis griežtina kovą su korupcija ir nesibodi už stambius valstybės lėšų vagysčių ar švaistymo atvejus skirti griežčiausias bausmes. Tačiau korupcijos, kai papirkimo suma siekia daugiau nei 50 000 juanių (t.y. daugiau nei 8 tūkstančius dolerių) atveju per pastarąjį penkmetį padaugėjo šeštadaliu. Nepadėjo ir tokios skambios bylos, kaip buvusio geležinkelių ministro Liu Zhijun, kuriam kaltinimas didelės vertės kyšio paėmimu baigėsi mirties bausmės nuosprendžiu, su galimybe atidėti dvejiems metams.
Jokios griežtos bausmės neatims iš Lietuvos gėdingos lyderystės korupcijos srityje, kol pagarba valstybei, jos tarnybai ir įstatymams nebus įsisąmoninta racionaliai. Būtent nuo kasdieniškų sąžiningų pasirinkimų priklausys, ar gyvensime visuomenėje, kuri nebus tolerantiška nusižengimams. O kol esame pasirengę dėti pinigus į maišelį ir nešti juos pareigūnams, galintiems pasinaudoti savo tarnybine padėtimi, kad tik išgelbėtų avariją sukėlusį anūkėlį ar vaiką nuo laiptų nustūmusią dukrelę, tol nesitikėkime, kad mūsų ar išrinktų tautos atstovų atspindys moralės veidrodyje nebus iškreiptas.
