Nors gyvūnų teisių gynėjai aktyviai priešinosi zoologijos sodo vadovybės sumanymui nugalabyti žirafos jauniklį, jų surinktos pasirašytos peticijos neėjo perniek.
Vadovybė turėjo neginčijamą pasiteisinimą: žirafos jauniklis – perteklinis, be to, netinkamas daugintis jokiame kitame zoologijos sode dėl esą prastų genų, o paleistas į laisvę – negyvens.
Tad kur dėti jauniklį? Sušerti liūtams. Kadangi daugumoje išsivysčiusių pasaulio šalių zoologijos soduose priimta nešerti plėšrūnų gyvu grobiu (nors toks reginys smalsuoliams būtų puiki pramoga, o zoologijos sodui – pelninga veikla), darbuotojai savaip linksmino savo lankytojus.
Zoologijos sodo prižiūrėtojas suviliojo duonos gabalėliu žirafos jauniklį, jis pasilenkė, o veterinaras Madsas Bertelsenas šūviu į galvą nukovė gyvūną. Kritusį ilgakaklį supjaustė gabalais, surengė vaikams anatomijos pamokėlę ir žirafą sušėrė liūtams.
Kodėl pasirinktas būtent toks žirafos atsikratymo planas? Nes į žirafos organizmą patekę migdomieji apnuodytų mėsą ir ji nebebūtų tinkama liūtams. Be to, neliktų galimybės parodyti šou programą smalsuoliams.
Taigi vaikai, kelerius metus stebėję, kaip žirafiukas Marius rupšnoja vešlias medžių šakeles, dabar galėjo stebėti, kaip jo koją graužia liūtas.
Pripratinę visuomenę regėti tokius vaizdus, danai galės siūlyti bilietus į skerdyklą ar mėsos perdirbimo įmonę. „Vaikai, penktadienį, pasaulio pažinimo pamokos metu, eisime į skerdyklą – žiūrėsime, kaip veršiukui galvą pjauna“, – pradinių klasių moksleiviams ištartų mokytoja.
Na, o dabar, atlaikius visas gyvūnų teisių gynėjų atakas, Danijos Karalystėje ir vėl galės šurmuliuoti banginių skerdimo šventė.
Juk vaikystėje pažiūrėjus, kaip paprasta paskersti žirafą, banginį nudobti suaugus bus vieni juokai.
