Kol jie pasirodydavo viešumoje tik kartą per metus, Kovo 11-ąją, ir pražygiuodavo sostinės gatvėse šiurpindami praeivius Vakarų Europos bei Rusijos neonacius mėgdžiojančia išvaizda bei ksenofobiniais šūkiais, žinojome, kad tai bjauroja mūsų šalies veidą tarsi koks spuogas ant nosies, bet jokio rimtesnio pavojaus nekelia.
Kai į tų jaunuolių gretas stojo vyresni ir gerokai gudresni dėdės, išmokę juos atvirai nedemonstruoti meilės Trečiajam Reichui, agresyvius šūkius pakeisti dviprasmybėmis, o antisemitizmą ir rasizmą pridengti saldžiarūgščiu susirūpinimu dėl lietuvių tautos ateities, vis dar galėjome nekreipti į juos dėmesio. Bent jau tol, kol per rinkimus besiriejančios tarpusavyje kraštutinės dešinės organizacijos surinkdavo mažiau balsų, negu bet kuri išvakarėse įkurta partija, pažadėjusi didesnes pensijas ar mažesnes centralizuotai tiekiamos šilumos kainas.
Kai jie susibičiuliavo su stambiaisiais žemvaldžiais, pasivadinusiais žaliaisiais valstiečiais, ir pasiskelbė ketinantys rinkti parašus dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, žiniasklaida ir sisteminėmis vadinamos partijos stengėsi to nepastebėti.
Niekas netikėjo, kad 300 000 parašų galėtų surinkti saujelė keistuolių, neturinčių organizuotų struktūrų ir kelių milijonų litų agitatorių darbui apmokėti. Niekas nesiteikė analizuoti kraštutinėje dešinėje vykstančių smulkių neformalių grupių ir bendruomenių vienijimosi procesų, nesidomėjo, ar tikrai parašų rinkėjai aukoja savo laiką ir šąla gatvėje vien iš patriotizmo, ar kažkokie neapskaitomų pinigų srautai ten vis dėl to sruvena.
Ir tik vasario pradžioje vienas TS-LKD ideologų Seimo narys Mantas Adomėnas straipsnyje „Putinas „naudingų idiotų“ ieško dešinėje", paskelbtame dešiniosios krypties naujienų ir nuomonių portale „Politika.lt", bene pirmą kartą aiškiai susiejo Rusijos prezidento pastangas tapti „Europos kraštutinės dešinės herojumi" ir Lietuvoje pastebimas „radikalių bendruomenių kūrimas, poliarizuojantis ir fragmentuojantis daugiausia dešinįjį elektoratą".
Tik tai veikiau 2012 m. ir 2013 m. pirmojo pusmečio reiškiniai. Rudeniop, įsibėgėjus referendumo parašų rinkimui, ir ypač 2014 m. pradžioje jau galime matyti pastangas apjungti tas radikalias bendruomenes, kuriant jų veiksmus koordinuojančias struktūras.
M.Adomėnas kaip politikas, žinoma, privalo įkvėpti savo partiečiams optimizmo, todėl viliasi, kad TS-LKD pavyks apginti savo pozicijas nuo to, ką jis vadina „putiniškuoju konservatizmu“, nors ir pripažįsta, jog radikalioji dešinė stiprėja nuosaikiosios dešinės sąskaita.
Tautininkams 0,5 procento rinkėjų balsų žadantis Rimvydas Valatka straipsnyje „Paskutinės tautininkų ašaros – referendumas dėl karbauskių žemių reikalo", mano supratimu, nors ir itin vaizdingai, bet nepagrįstai nuvertina jų galimybes konkuruoti su mažiau radikaliais tradicionalistais iš kitų partijų.
Taip, jų gretose dar sunku įžvelgti būsimą fiurerį, o dabartiniai jų vadai vis dar „apaugę pelėsiais ir kerpėm, tokie nuobodylos ir pikti". Bet jeigu V.Putinas nori, kad jie užimtų dešinę Lietuvos politinių jėgų spektro dalį ir negailės tam nei lėšų, nei viešųjų ryšių metodologinių konsultacijų, tai pelėsiai ir kerpės greitai bus nugramdyti, o nerišliai veblenantys nuobodylos išmoks malti liežuviu geriau už tiesioginės rinkodaros įmonių pardavimo vadybininkus.
2012-ųjų vasarą rašiau, kad Rusija finansiškai pajėgi nulemti referendumo dėl Visagino atominės elektrinės statybos rezultatus, jei tik nusprendė, kad jai to reikia. Jeigu šiandien jai labai prireikė sąjungininkų Lietuvos politikos dešinėje, tai ji juos nusipirks, o buvę politikos autsaideriai vienas per kito galvas veršis pasinaudoti galimybe užimti atsilaisvinusią nišą.
Sekmadienį Lietuvos medicinos bibliotekos salėje surengta konferencija „Už valstybę be melo“ kaip tik ir buvo šviežiausias bandymas artėjančių Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų akivaizdoje vienyti čia jau minėtas radikalias bendruomenes.
„Privalome nustatyta tvarka paskelbti referendumą dėl valstybės valdymo sistemos pakeitimo ir Seimo paleidimo, respublikos Prezidento apkaltos, Konstitucinio Teismo paleidimo ar sudėties pakeitimo,"- kalbėjo ten signataras Zigmas Vaišvila.
Visus iš karto atleidus, iš veikiančių valdžios institucijų liktų tik savivaldybės ir Europos Komisija. Gal visai ne blogas sprendimas, tik tautinės valstybės mylėtojams gali nepatikti. O jei rimtai, tai keisti viską iš eilės kraštutiniams dešiniesiems prireikė ne šiaip sau. Po tokio valstybės užvaldymo būtinai privalės prasidėti tautos priešais apskelbtų kitaminčių persekiojimai ir teroras.
Iš liberalų į tradicionalistus jau senokai atsivertęs profesorius Algirdas Degutis, socialiniame tinkle „Facebook" diskutuojant apie „Lrytas.lt" publikuotą Arnoldo Lukošiaus straipsnį „Audra veltinyje pavadinimu „Už valstybę be melo“, prasitarė, kur neišvengiamai atves nacionalizmo ideologija.
„Ne visi išdavikai yra liberalai, bet visi liberalai yra išdavikai. Taip, išdavikus reikia bausti aukščiausia bausme,"- parašė A.Degutis, pažadėjęs ir mane įrašyti į tautos priešų sąrašą „pirmu numeriu".
V.Putinas ploja atsistojęs. Nedaug trūksta ir lietuviai 24-aisiais laisvės metais už pažiūras pradės šaudyti vieni kitus.
Valdančiosios koalicijos partijoms prarandant dalies savo rinkėjų simpatijas, opozicinių liberalų ir konservatorių populiarumas beveik nedidėja. Nuo „Drąsos kelio" pabėgo beveik 100 000 jo sekėjų. Ir kol kas niekas negali įvardinti, kam atiteks šitie pakibę nežinioje balsai.
Skaičių parodyti negaliu, bet sutinku sočiai gyvų pavyzdžių, kaip buityje daugmaž racionaliai sugebantys elgtis žmonės, apie 2008-uosius buvę konservatorių rinkėjais ir netgi TS-LKD partijos nariais, o prieš metus atsargiai žavėjęsi Neringa Venckiene, dabar kuo nuoširdžiausiai cituoja Pranciškaus Šliužo ir Juliaus Pankos pasisakymus apie tautą ir žemę.
