Vietoj to, kad išleistų vargšę senutę užtarnauto poilsio, įvairūs „tautos budintojai“ tampo senolę kiekviena pasitaikiusia proga. Pastaruoju metu toji dvasia į viešumą ištempta organizuojant žemės pardavimo užsieniečiams referendumą.
Kita vertus, 300 tūkst. surinktų parašų rodo, kad tai vis dar labai veiksmingas būdas savo tikslui pasiekti. O liūdniausia, kad tie tikslai dažniausiai trukdo spartesnei mūsų valstybės pažangai. Dar labai liūdna, kad yra piliečių, kurie iki šiol nesupranta, kad tai, kas mūsų šalyje buvo prieš daugiau kaip dvidešimt metų dabar jau nebetinka.
Nesmagu, kad nemažai daliai žmonių atrodo, jog ir šiandien tauta turi „pakilti“, išvaikyti Seimą ir Vyriausybę ir „įvesti tvarką“. Jiems tebesivaidena, kad visi turi būti „vieningi“ ir „susitelkę“ prieš kažkokius įsivaizduojamus priešus: paprastų žmonių kraują siurbiančius oligarchus ar pedofilų klanus ir gėjų mafiją.
Prieš du dešimtmečius iš tiesų turėjome bendrą priešą ir bendrą tikslą, kurį pasiekėme – išsivadavome iš sovietinių gniaužtų ir gavome galimybę patys kurti savo ateitį.
Tai kas iki šiol vyko ir vyksta mūsų šalyje dabar – natūralus procesas su savo privalumais ir trūkumais. Natūralu, kad pasiekę bendrą tikslą, kiekvienas dirbame dėl savo gerovės, siekiame savo tikslų ir kalbėti apie kažkokią mistinę „vienybę“ yra naivu.
Vienybė bus ir tauta pakils lygiai tada, kai jai to vėl reikės – nei anksčiau, nei vėliau. O dabar akivaizdu, kad jai to nereikia – to trokšta tik dalis nelaimingų žmonių, kurie niekaip negali išsivaduoti iš juos anuomet apkerėjusios vienybės ir susitelkimo dvasios.
Tiesa, neatmestina galimybė, kad tie žmonės turi ir kur kas pragmatiškesnių tikslų, galbūt susijusių ir su mums nedraugiškų valstybių interesais.
Kaip ten bebūtų, akivaizdu viena – kuo daugiau dirbsime ir judėsime pirmyn užuot trypčiodami vietoje ir dairydamiesi atgal, tuo mažiau bus progų galvoti apie valdžios vaikymą ir „tvarkos“ įvedimą.
