Oficialiai skelbiami pertvarkos apmatai kol kas skurdoki. „Lietuvos energija“ ketina turėti 51 proc. specialios įmonės, valdysiančios šilumos ūkį, akcijų, likusią dalį žadama pasiūlyti privačioms kompanijoms.
Vilniuje esą planuojama investuoti daugiau kaip milijardą litų, Kaune pakaktų 500–600 milijonų.
O kokia nauda? Anot premjero, kaipmat atpigtų šildymas šių miestų gyventojams. Mažų mažiausiai – 30 procentų. Tą patį skaičių minėjo ir Prezidentūra. Ji pabrėžė, jog darbų reikia imtis tuoj pat, kad šiluma taptų pigesnė jau po poros metų – baigiantis 2016-iesiems.
Užmojai pernelyg gražūs, kad būtų galima prieštarauti. Sykiu pernelyg abstraktūs, kad būtų galima įgyvendinti tuojau pat. Arba konkretaus verslo modelio valdžia kol kas išvis neturi, arba svarbios detalės slepiamos stalčiuose.
Prieš imantis tokios pertvarkos klausimų kyla tikrai nemažai. Pirmiausia dėl siekio atpiginti šildymą. Net ir būdama valstybės valdoma įmonė „Lietuvos energija“ neslepia norų didinti savo veiklos efektyvumą ir pelningumą. Ką jau kalbėti apie privatų verslą, kurį irgi siekiama įtraukti į šią schemą.
Todėl kol kas nelengva suvokti, kaip įmanoma vienu šūviu nušauti du zuikius: ir patenkinti pelno troškimą, ir atpiginti šildymą.
Suprantama, naujos biokuro ar atliekų deginimo jėgainės gamintų pigesnę energiją nei dabar naudojančios gamtines dujas. Bet investicijos numatomos milžiniškos. Net ir gavus paramą iš ES, pinigų reikės labai daug.
Naujoji įmonė, kad ir koks – valstybinis ar privatus – kapitalas ją valdytų, tokių sumų tikrai nenurašys į nuostolius.
Tad kol nėra tikslių apskaičiavimų, sunku nuspėti, ar Vyriausybės siūloma ir Prezidentūros lyg ir laiminama pertvarkos schema gali būti sėkminga. Kas nutiks, jei privatus kapitalas atsisakys dalyvauti projekte tokiomis sąlygomis? Ar „Lietuvos energijos“ lokomotyvui nepristigs garo vienam patempti tokį ešeloną?
Antra vertus, kas iš privačių bendrovių galėtų pretenduoti į partnerius? Kauno termofikacinės elektrinės bendraturtis R.Stonys nesipurto tokio scenarijaus, bet vargu ar jis bus bent pakviestas į kompaniją.
Juk ne veltui „Lietuvos energija“ ir „Kauno energija“ paskelbė ketinančios bendromis pajėgomis atnaujinti Petrašiūnų elektrinę.
Būtų labai sunku patikėti, kad valstybė norės pasitelkti sostinėje ir dar ne viename mieste šaknis giliai įleidusį koncerną „Icor“. Mat dėl protu nesuvokiamų priežasčių jau ne vienus metus į jo verslo ratus kaišiojami pagaliai.
Pavyzdžiui, įmonei „Reenergy“, kurios 51 proc. akcijų valdo „Icor“, o likusią dalį – sostinės savivaldybė, visais įmanomais ir neįmanomais trikdžiais neleidžiama pradėti statyti komunalinių atliekų deginimo gamyklos.
Sostinės meras A.Zuokas neseniai viešai įvardijo, kas dėl to kaltas: Prezidentūra. Įtariama, kad ji globoja Suomijos koncerną „Fortum“.
Jei taip yra iš tiesų, „Fortum“ greičiausiai ir galėtų būti realiausias partneris su valstybės įmone ateityje valdyti Vilniaus ir Kauno šilumos ūkius. Juolab kad Klaipėdoje jau įsitvirtinę suomiai ketina statyti kogeneracinę elektrinę Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje. O šalia Vilniaus jie regi atliekų deginimo gamyklą, tačiau tokią, nuo kurios šiurpsta ir protestus rengia vietos gyventojai.
Šilumininkai kol kas mala į šipulius tokią pertvarkos idėją. Anot jų, atpiginti šildymą valstybė galėtų kur kas paprasčiau. Mat brangiomis rusiškomis dujomis kūrenama Lietuvos elektrinė paprasčiausiai šildo Elektrėnų marias, o Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Alytaus kogeneracinės jėgainės priverstos dirbti minimaliu režimu.
Leidus pastarosioms gaminti daugiau elektros ir mokant už ją tiek, kiek gauna Lietuvos elektrinė, susidaręs kainų skirtumas atitektų šildymo sąnaudoms mažinti. Anot Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos tarybos pirmininko A.Janukonio, šitaip vos per porą dienų šildymo kainas galima sumažinti 20 proc.
Bet į tokius šilumininkų pasiūlymus valdžia kažkodėl žvelgia kreivai. Užtat stumia savuosius, kurie kelia ne mažiau abejonių.
Valstybinio reguliavimo šalininkai gali pasitelkti įrodymų, kad toks būdas – efektyviausias. Mat dabar šilumos kainos mažiausios tuose miestuose, kuriuose šilumos ūkis priklauso savivaldybėms. Ten, kur veikia privatus verslas, gyventojams tenka mokėti daugiau.
Tačiau verslininkai nemažai investavo į naujas katilines, todėl vartotojams ant pečių gula didesni amortizaciniai atskaitymai. Kuo labiau katilinės sens, tuo mažesni jie bus. Užtat kai kurie savivaldybių šilumos ūkiai išvis seniai nėra atnaujinti.
Pastaraisiais metais pavyzdiniu miestu dažnai vadinama Klaipėda, kurioje šildymas pigiausias iš visų šalies didmiesčių.
Priežastis paprasta: čia išsitenka ne tik savivaldybės kontroliuojama „Klaipėdos energija“, bet ir keletas nepriklausomų tiekėjų – verslo įmonių.
Tai pavyzdys, kad valstybė ir privatus kapitalas bendradarbiauti gali. Tik reikia sąlygų, kurios tenkintų tiek vieną, tiek kitą pusę. O svarbiausia – šilumos vartotojus.
