“Sodros” deficitas, pasiekęs jau kosminį 11 milijardų lygį, reikalautų ieškoti bet kokios jos finansų gelbėjimo išeities. Tačiau nei Vyriausybei, nei ministerijai, nei pačiai “Sodrai” dėl to, atrodo, nei šilta, nei šalta. O juk minima konferencija pateikė ne vieną siūlymą – ką reikėjo daryti Lietuvoje praėjusios krizės metu, iš esmės nulėmusiai dabartinę „Sodros“ padėtį, ir ką daryti, kad ir pavėluotai, dabar.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovų pranešimai apžvelgė prieškrizinį laikotarpį, krizės padarinius ir pokrizinį sistemos atstatymą. Estijos ir Latvijos pastarųjų penkerių metų veikla ypač pamokoma, žinoma, gerąja prasme, o turint mintyje, kad tokių krizių bus ir ateityje, vertėtų su konferencijoje įvardytomis problemomis ir jų sprendimo būdais nors trumpai susipažinti ir mūsų visuomenei.
Estė Katre Pall savo pranešime „Atsakas į ekonominę krizę Estijoje - reaguojančios ir aktyvios priemonės“ prieškrizinius 2005-2007 metus pavadino „gerais laikais“, kai Estijos ekonominė plėtra kasmet siekė 10 proc., nedarbas buvo minimalus, mokesčiai mažėjo, atlyginimai augo. Tačiau nuo 2008 pavasario pasirodė krizės ženklai, o 2009 m. BVP krito daugiau nei 14 proc., nedarbas perkopė 11 proc., sumažėjo atlyginimai.
Estų reakcija į krizę buvo ryžtinga: visos ministerijos turėjo sumažinti savo biudžetus 6 proc., o socialinių reikalų net 6,9 proc., PVM padidintas nuo 18 iki 20 proc., pakeltas akcizas. Sumažinta ir socialinė sauga: atsisakyta mokyklinių, tėvystės ir net laidotuvių pašalpų, sustabdyti pervedimai į kaupiamuosius pensijų fondus, sumažintos ligos pašalpos. Tačiau pensijos 2009 vis tiek buvo didinamos, o ir 2010-2011 metais nė kiek nesumažintos, motinystės pašalpos taip pat nemažėjo, kaip ir išmokos šeimoms, auginančioms vaikus.
Iš aktyvių priemonių tuomet buvo įgyvendinta nedarbingumo nustatymo bei valstybinių pensijų reforma, pradėtas ilginti pensinis amžius, skatinamas neįgalių asmenų įsidarbinimas. Intensyviai buvo studijuojama Europos patirtis, kviečiami ekspertai susidariusios padėties nagrinėjimui.
Latvė Iveta Suraka pranešime „Socialinės apsaugos sistema Latvijoje - atsistatymas po krizės“ pabrėžė ypač stiprų krizės smūgį jos šaliai: padidėjusį bedarbių, neįgaliųjų ir emigrantų skaičių, sumažėjusį gimstamumą ir tuo pačiu visuomenės senėjimą. Jau 2008 m. BVP sumažėjo 3,3 proc., o 2009 m. – net 17,7 proc., vidutinis atlyginimas nukrito 167 litais.
Gelbėdama padėtį Latvija sumažino socialinės apsaugos išlaidas: 2009 m. sustabdytas pensijų indeksavimas (t.y. didinimas), motinystės ir tėvystės pašalpos sumažintos iki 80 proc. atlyginimo dydžio (buvo 100 proc.), nustatytos lubos šeimos pašalpoms, taip pat ligos, nedarbo, motinystės pašalpoms.
Kartu imtasi priemonių didinti Latvijos socialinio draudimo pajamas: 2009-2012 sumažintos įmokos kaupiamiesiems fondams iki 2 proc., socialinio draudimo įmokos padidintos nuo 33 proc. iki 35 proc. Kas vyksta dabar? Nuo 2014 pensijos vėl yra indeksuojamos, pradėtas didinti pensinis amžius iki 65 metų, grąžinama iki krizės buvusi solidi parama šeimoms su vaikais.
Lietuvos atstovas Teodoras Medaiskis savo pranešime „Ekonominės krizės poveikis Lietuvos socialinės apsaugos plėtrai“ negailėjo juodų krizės vertinimo spalvų: BVP 2009 metais krito beveik 15 proc., 2010 darbo užmokestis buvo 7,6 proc. mažesnis nei 2008 metais, beje, ir dabar pagal perkamąją galią jis dar nėra pasiekęs prieškrizinio lygio.
Kaip Lietuvos valdžia reagavo į krizę? Nuo 2010 metų vidutiniškai 8,5 proc. sumažintos pensijos (atstatytos tik 2012 metais); per 10 proc. sumažinti atlyginimai; apribotos įmokos į kaupiamuosius pensijų fondus; pradėtas didinti pensinis amžius (nuo 60/62,5 iki 65 metų).
Ligos draudimo išmoka iki 7 sirgimo dienos nuo buvusių 80 - 85 proc. sumažinta iki 40 proc. uždarbio. Ši, taip pat motinystės draudimo išmokos tebėra neatstatytos, nors jų dydis vienos mažiausių Europoje. Sutrumpintas motinystės (tėvystės) išmokos mokėjimas ir pakeista jos apskaičiavimo tvarka, nors tektų pripažinti, kad ankstesnė tvarka buvo pernelyg dosni. 2010 metais maksimali nedarbo draudimo išmoka apribota 650 litų, t.y. prilyginta minimalios algos gavėjui. Tokiu būdu ją galima būtų vadinti greičiau šalpos, o ne draudimo išmoka. Jos dydis tebėra neatstatytas, teisinantis, kad didesnis dydis „demotyvuoja” darbo paiešką.
Kokie išeiname iš krizės, pernai konferencijoje klausėT.Medaiskis. Atsakymus jis pateikė neguodžiančius: su didžiule „Sodros“ metinio biudžeto dydžio (per 11 mlrd. litų) skola, už kurią tenka mokėti daugiau kaip 500 mln. litų palūkanų per metus; su sumažintomis kitų draudimo rūšių išmokomis. Pranešėjas pateikė ir retorinių klausimų: ar teisėta buvo mažinti pensijas; ar privaloma kompensuoti neišmokėtas sumas; kokia Lietuvoje turi būti pensijų indeksavimo tvarka (dabar nėra jokios); kokia yra kaupiamosios pensijų dalies vieta ir vaidmuo mūsų pensijų sistemoje?
Pranešėjas pripažino, kad mūsų socialinių strategų siūlomos „pensijų reformos gairės“ su realiu gyvenimu mažai ką turi bendro, pvz., „bazinės dalies finansavimo perkėlimas į valstybės biudžetą“, galima būtų manyti, kad vyriausybės kanceliarijoje kažkur mėtosi 5 mlrd. litų, nes tiek kasmet reikėtų tokiam eksperimentui; „pensijos apskaičiavimo būdo pasirinkimas“, lyg “taškai” arba „virtualios sąskaitos“ pridėtų nors vieną centą į „Sodros“ biudžetą. Menkai padėtų „darbdavio ir dirbančiojo įmokų proporcijų pakeitimas“, kaip ir „griežtų pensijų indeksavimo ir rezervo fondo valdymo taisyklių įteisinimas“.
Pažvelkime dabar į visas Baltijos seses kartu: nuo 2009 iki 2013 pabaigos lietuviškos pensijos padidėjo 10 litų, latviškos - 138 litais, estiškos – 93 litais. Prie šios gėdingos statistikos dar reikėtų pridėti per šį laikotarpį sukauptą 11 mlrd. litų mūsų „Sodros“ skolą, per šiuos metus ji pasieks 12 milijardų. Galima pafantazuoti, kad jei nuo kitų metų „Sodros“ pajamos pradės viršyti išlaidas vienu milijardu, tai „Sodra“ atsistos ant kojų tik 2026 metais, o jei, tarkim, kasmetis biudžeto perviršis bus 200 milijonų, tai balansas išsilygins tik 2074 metais…
Šalia to verta pažymėti, kad kitų metų Latvijos socialinio draudimo biudžetas gaus 2,206 mlrd. eurų pajamų, o išlaidų turės tik 2,076 mlrd. Tačiau, teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad Estijoje padėtis yra sudėtingesnė. Pernai socialinio draudimo deficitas pakilo iki 370 mln. eurų (po ilgo nedeficitinio laikotarpio), 2017 metais jis gali pasiekti 474 mln. eurų. Šį trūkumą dengia valstybės biudžetas – jis nesunkiai išlaiko šį išbandymą. Nepaisant to, estų pensijos vis tiek šiemet bus didinamos, prie dabartinės vidutinės 1135 litų šiemet planuojama pridėti dar 5,8 proc. Kokių priemonių galėtų imtis Lietuva, siekdama suvaldyti „Sodros“ kritimą? Priemonių sąrašą šioje konferencijoje aiškiai išdėstė estai ir latviai: mažinti valstybės išlaidas, didinti mokesčius, stabdyti pervedimus į pensijų fondus, imtis nedarbingumo nustatymo bei valstybinių pensijų reformos, padidinti socialinio draudimo įmokų tarifą,
Lietuviai, būdami „Sodros“ finansų tragiškoje padėtyje, deja, skraido padebesiais ir vietoje paminėtų ryžtingų priemonių mėnesių mėnesiais svarsto sumažintų pensijų grąžinimą, ar iš apmokestinto alkoholio ar lengvųjų automobilių, bet jeigu nėra geresnio sprendimo, tai, ponai, vykdykite, nelaukite čia pat geresnių laikų. Juk ir minėtos „gairės“, tai pripažįsta ir jų statytojai, jeigu ir turės kokį nors efektą, tai gal tik po 20 metų. Ar sulauks nenuskendusi „Sodra“ to efekto pasirodymo? Paskutinėje savo pranešimo skaidrėje T.Medaiskis tarsi atsidūsta: „Ką ketiname daryti: vis dar tik gairės“. Pridursiu, tiek žmogaus, tiek valstybės gyvenime reikia ne tik gairių, bet ir ryžtingų žingsnių, o kartais ir šuolių. Lietuva, Baltijos sesių pavyzdžiu, turi rasti jiems noro ir jėgų.
