Dėl švento tikslo – kuo gražiau pasirodyti prieš svarbiausius rinkėjus – buvusios valdžios apskabytus pensininkus – galima pamiršti visokias žegnones.
Lyg ir būtų galima sveikinti už tokią drąsą. Tačiau kyla esminis klausimas: ar nemaža dalis pensininkų galų gale neturės patys primokėti?
Galima paklausti tiksliau: kiek toje milijoninėje ratuotųjų armijoje, kuri turės sunešti 200 mln. litų pensininkų kompensacijoms, yra tų pačių senjorų?
Ar nebus taip, kad nemaža jų dalis turės už savo surūdijusias, tačiau galbūt ne visai mažo variklio tūrio geldas sumokėti daugiau nei gaus už savo nukarpytas pensijas? Tai visai įmanoma.
Štai už ratus susimokėjai 170 litų, prie pensijos gavai, pavyzdžiui, tą 100 litų minimumą ir sėdi sau su 70 litų minusu kišenėje. Ką daryti? Telieka išgerti – ne tiek bandant mokesčius už pakeltą svaigalų akcizą papildyti, kiek širdies skausmą numalšinti.
Juokai juokais, bet būtų keista, jei valdžia tuo metu, kai už uždarų durų gimdė jau Tarptautinio valiutos fondo seniai rekomenduotą mokestį, nebūtų apie tai bent pagalvojusi. Jei taip, kodėl apie to galvojimo rezultatus nepranešė pagimdžiusi?
Kol kas aiškių rezultatų nėra, nes nesusumuota statistika: nei kiek yra vairuojančių pensininkų, nei ką jie vairuoja, nei koks gali būti jų sumokėtų mokesčių ir gaunamų kompensacijų santykis.
Tai valdžia turėjo tiesiai ir pasakyti: „Darysime, bet dar nežinome, kuo tai baigsis – pliusu, nuliu, o gal ir minusu.“
Žinoma, tokios kalbos visai nedera nei prie gražaus žingsnio, nei prie artėjančių rinkimų. Todėl jų ir negirdėti.
