Pasikumščiuodavo broliai ir vėliau – tai apelsinų nepasidalindavo, tai dėl apimčių nesutardavo. Bet viskas pasikeitė, kai draugiškasis susirado draugę Marytę. Pigusis iš pavydo net pokšėjo. Ir paaiškėjo, kad brolis Marytei neištikimas – už 70 auksinių nusiviliojo vieną pigiojo gerbėją...
Mobiliojo ryšio rinkoje neišsitenkančių trijų operatorių mūšiai galėtų suteikti puikų įkvėpimą ne tik pasakų, bet ir (fantastinių?) romanų rašytojams ar net filmų kūrėjams. Kad mūšiuose netrūksta dramos, rodo ir paskutinis susikibimas – tele2-kovu-irankiu-tapusi-studente-jauciasi-nesaugi.htm#.UvzoOn_bqrM"="">tele2-kovu-irankiu-tapusi-studente-jauciasi-nesaugi.htm#.UvzoOn_bqrM"" target="_blank">Ugnės istorija. Nors tos dramos galėtų ir nebūti. Trukdo logiškai mąstyti.
Jaunos merginos gailintiems iškart galiu pasakyti, kad man jos irgi gaila, bet ne dėl to, kad kažkokie jos duomenys buvo paviešinti ar kad ji buvo pavadinta melage.
Ar daug sveikai mąstančių žmonių sutiktų filmuotis reklamoje sakydami, kad per konkretų laiką sutaupė konkrečią sumą pinigų, nors skaičių „primetė“ tik iš akies? Šitaip atsainiai „užvažiuoti“ ant kompanijos, kuri metų pelną skaičiuoja šimtais milijonų, gali tik labai naivus, arba labai drąsus žmogus. Susitikime su žurnalistais riedėjusios Ugnės ašaros leido suprasti, kuris čia variantas.
Dėl to man Ugnės ir gaila.
Gynyba puolant
Nelabai suprantu, kodėl ji krūtine užstoja „Bitę“, kuri ją ir įmetė į šią balą. Juk jei „Labas kontrakto“ reklamos kūrėjai būtų atlikę namų darbus, skandalas nebūtų kilęs. Na, gal būtų, bet bent nukreiptas ne į ją. O reikėjo tik paklausti, kiek ir už ką mergina mokėdavo. „Bitės“ teisininkai juk nėra naivūs: telefonas ir paslaugos nėra lygu vien paslaugoms. Nuoširdžiai nustebsiu, jei bus nuspręsta kitaip.
„Bitė“ viešai piktinasi, kad konkurentai užsipuolė gležną mergaitę ir ragina pasirinkti savo ūgio priešininką – na, juos pačius. Tačiau veiksmai prieštarauja žodžiams: pati „Bitė“ merginą nusprendė panaudoti kaip skydą savo kovoje su „Tele2“. Kaip kitaip pavadinti „Bitės“ kreipimąsi į teismą, reikalaujant stabdyti „Tele2“ atsakomąją reklamą būtent dėl klientės asmens duomenų paviešinimo ir neteisėto atvaizdo naudojimo?
„Bitė“ ne tik niekuo nerizikuoja, jai tai – pergalė be nuosprendžio: jei teismą laimės, ne tik „nuskausmins“ konkurentus, bet ir galės girtis apgynusi klientę; jei pralaimės – piktinsis, kad žmogaus teisės liko verslo interesų užnugaryje.
Koks bus teismo nuosprendis, niekas nežino. Situaciją komentuojantys teisininkai kol kas nesutaria, ar „Tele2“ atskleista informacija gali būti laikoma asmens duomenų paviešinimu.
Tik žaidimas?
Visgi labiausiai antakį kelti šioje situacijoje verčia „Bitės“ neapsisprendimas: tai skiriasi tos mobiliojo ryšio kainos Lietuvoje, ar ne?
Dar pernai metų pabaigoje, pristačiusi planą „Laisvė“, kompanija reklamose gyrėsi: „Kiti paskubėjo sekti iš paskos su neribotų pokalbių ir SMS pasiūlymais, kurių kainos skiriasi tik per Marytės plauką.“ Vėliau tą patį kainų skirtumą ji „įrašė“ į Raudonąją knygą „šalia šikšniuko nykštuko“. O dabar giriasi, kad „Tele2“ klientai pas juos sutaupo...
Kad „Bitės“ reklamų kūrėjai pirma padaro ir tik paskui galvoja, buvo galima įsitikinti ir anksčiau. Prieš keletą metų Belgijos menininkas Benas Heine pasipiktino, kad „Bitė“ savo paslaugas reklamuoja naudodama jo sugalvotą idėją – nuotrauką derinti su piešiniu. Visai neseniai Raudonosios knygos leidėjai bei autoriai pasipiktino, kad „Bitė“ be sutikimo naudoja leidinį reklamai.
Žaismingą (arba nerūpestingą) „Bitės“ požiūrį į krizines situacijas atskleidžia ir jos sprendimas nusiųsti savo reklamų veidą Saulių Pošką (Kristijoną Bartoševičių) į „Tele2“ spaudos pusryčius, kuriuose ir buvo paviešinta informacija apie abejotinus teiginius „Labas kontrakto“ reklamose.
Kur du pešasi...
Geresnius ginklus šiai kovai pasiruošusi „Tele2“, žinoma, nėra šventa karvė – jos reakcija išties buvo provokuojanti.
Galėjo „Tele2“ tiesiog kreiptis į Konkurencijos tarybą ir laukti jos sprendimo. Arba paskelbti apie savo įtarimus neįvardijant konkrečių žmonių, nutylint skaičius. Tik tokiu atveju, matyt, ir dėmesio būtų gerokai mažiau – nėra žmogaus, nėra istorijos. Galėjo kompanija sukurti ir švelnesnę atsakomąją reklamą, dėl kurios nebūtų paduota į teismą.
Na, bet kas padaryta, jau nepakeisi.
Nereikia didelių žiūronų, kad pastebėtum, jog trečiasis brolis – „Omnitel“ – į viešus karus nesileidžia. Šis operatorius, žinoma, reaguoja į konkurentų veiksmus: turi neribotų pokalbių planą, siūlo pigius pokalbius išankstinio mokėjimo paslaugų klientams ir net bando vilioti juos dykai dalindamas minutes ir SMS žinutes. Bet konkurentų kovas stebi iš tribūnos.
Žiūrint vien į numerių perkėlimo tendencijas, būtų galima sakyti, kad tyla nėra gera byla. Tačiau „Omnitel“ pati nusprendė nesivelti į kainų karus – nusvilo ir gana. Bent jau tam kartui. Ar pasiteisins jų strategija išlaikyti kokybę vertinančius (ir mokėti daugiau pasiruošusius) klientus? Priklauso nuo to, kiek tokių žmonių Lietuvoje yra.
Kas iš to?
Ko agresyviais veiksmais siekia „Bitė“? Ar tai susiję su vadovo pasikeitimu? Kompanijos atstovai sako, kad sąsajų mažai – esą šie veiksmai buvo derinami dar vadovaujant Chrisui Robbinsui. Bet tuo tiki ne visi.
Sąmokslo teorijų kūrėjai sako, kad C.Robbinsas buvo išvarytas, nes reikėjo griežto, tvirtos rankos žmogaus, kuris būtų pasiruošęs maratone pradėti sprintą. Kitaip sakant, parodyti, kad kompanija turi didelį potencialą. Tai esą susiję su tuo, kad „Bitės“ savininkai ruošia kompaniją pardavimui.
Parduoti telekomunikacijų bendrovę investicinis fondas „Mid Europa Partners“ nori, ko gero, nuo pat pirkimo – kuo ilgiau investicijų pinigai užšaldomi, tuo mažiau iš jų naudos. Jų investuoti 450 mln. eurų stingsta jau daugiau nei septynerius metus.
