Jau seniai akivaizdu, kad vienas iš juokingiausių ir absurdiškiausių visos tos absurdiškos absurdiško referendumo dėl žemės istorijos aspektų – tai, kad visos pagrindinės šalies partijos, kurios buvo prieš idėją uždrausti užsieniečiams grobti ne tik mūsų vaikus, bet ir šventą žemelę, pramiegojo. Kaip sakė klasikas – pas šiltą kakalį krankė.
Mat jos buvo šventai įsitikinusios, kad marga, violetiniai rusva referendumo iniciatorių publika nesurinks reikiamų 300 tūkst. parašų, nes tiesiog neturi nei pakankamai raumenų, nei smegenų tai padaryti, o ir pati tautos dauguma yra visiškai abuoja bet kam. Violetiniai rusvos publikos potencialas gal ir buvo įvertintas teisingai, bet štai su tauta tai gerokai apsiskaičiuota. Paaiškėjo, kad jos potencialas atsiduoti pirmam pasitaikiusiam su vienu paprastu, it kuolas, bet į pamatinius ksenofobinius bei provincialius instinktus nutaikytu šūkiu toli gražu neišsekęs!
Ką gi, natūralu, kad kilo panika, kuri, pamažu vis aiškėjant, kad referendumas iš tiesų gali įvykti, pražysta vis naujais ir vis įstabesniais žiedais.
Tiesa, tiems, kurie visada pasiryžę pažaisti bet kokiais tautos kaprizais ir pasirodyti geriausiais jos draugais, tai, aišku, jokių problemų nekilo. Visokie paksininkai, uspaskichininkai bei lenkai sau teisingas giesmes apie tautos valios viršenybę dabar gieda, žiūri, kaip viskas pakryps ir vargo nemato.
Tuo tarpu kiti tai taip iš kailio neriasi, kad gražu žiūrėti. Vien ko verti demagogijos viršūnes pasiekę mėginimai žūtbūt įrodyti, kad kvailai tautos daliai negalima leisti balsuoti ir apskritai visokių demokratijų, nes tuo pasinaudos priešai!
Keista, kad dar nenuskambėjo iš šių teorijų natūraliai išplaukiantis pasiūlymas kur nors Didžiasalio apylinkėse tai kvailajai tautos daliai įkurti rezervatą, kuriame ji būtų nuo tų priešų patikimai saugoma ir protingajai bei pažangiajai daliai akių neerzintų.
Bene dar gausiau iš aukštų tribūnų pasruvo gąsdinimai, kad jei referendumas įvyks ir, apsaugok Patrimpe bei Žemyna, pavyks, Lietuva turės atiduoti visus Europos paramos milijardus, kuriuos ta Europa yra sušėrusi Lietuvos žemės ūkiui. Arba mus jau kitą dieną bemat pro Europos duris ištrenks.
Žodžiu, galėsime po savo apgintas šventas giraites, laukymes bei pievas, kaip ir dera paskutiniams Europos pagonims, išdidžiai laigyti, nuogus pasturgalius tik afrikinio maro pakirstų šernų kailiais prisidengę.
Štai premjeras, išgąsdintas šios perspektyvos, ševeliūrą mažiausiai kokius tris kartus jau nusirovė.
Šiek tiek atsitokėjus, prisiminta, kad jau seniai reikėjo ne tik pradėti šnekėti apie visokius saugiklius nuo piktybinių grobuonių ar spekuliantų, kurių, aišku, gali pasitaikyti, bet ir atitinkamus įstatymus priimti. Tokius, kad tauta suprastų, jog drausti apskritai žemę užsieniečiams neverta.
Žinoma, jei mes sutiksime, kad tokių papildomų specialių saugiklių apskritai reikia – jei dabar galiojanti Lietuvos teisė yra nepakankamai šiuo požiūriu saugi. Bet tiek to, saugi ar ne, vis viena kokie nors papildomi saugikliai vardan šventos ramybės gal nepakenks.
Taigi, tas pats premjeras neseniai pažadėjo, jog tokie įstatymai jau bus tuoj tuoj priimti. Po to šiek tiek vėliau tą pažadą pakartojo, bet kaip tie saugikliai galėtų atrodyti, kažkodėl nepranešė. Na, pasisvaidė tokiomis paprastomis asbtrakcijomis apie tai, kad užjūrių pirkėjas turėtų „aiškiai deklaruoti“, kad ta nusipirkta žeme rūpinsis, kad ta žemė „duos kapitalo grąžą“, kad į ją bus investuojama ir kad ji bus dirbama. Ir tiek.
Tačiau opozicija, žinoma, jokių tuoj tuoj nelaukė ir suskubo pati tokius saugiklius sumeistrauti bei išdidžiai pateikti visuomenės teismui. Tam ji ir opozicija. Bet ir vėl gavosi nei šis, nei tas. Tiksliau, pagal tą posakį, taip išėjo iš krašto, kad laikykis.
Pagal konservatorių pateiktą Saugiklių įstatymo projektą, lietuviškos žemės pirkėjui iš užsienio nustatomi išties aukšti reikalavimai! Aukštesni, regis, nei prezidentui – tam, kuris su visa tauta nori susituokti.
Tas pirkėjas turi bent trejus paskutinius metus prieš sandorio aktą ne tik gyventi Lietuvoje bei būti integravusis į vietos bendruomenę, bet ir būtinai užsiimti žemės ūkio veikla. Negana to, jis ne šiaip turi užsiimti ta veikla, bet dar ir turėti „tam reikalingų profesinių įgūdžių ir kompetencijos“! Kuriuos, reikia manyti, vertins kokia nors speciali komisija, sudaryta iš kompetentingų vietos bendruomenės atstovų ir kitų kaimynų.
Dar tas pirkėjas turi tą žemę trejus metus iki sandorio ir naudoti gamybai. Nors ir ne visai aišku, kas čia per abrakadabra, tačiau čia pat dar įsriegtas ir kitas saugiklis – jis to sklypo negali parduoti 10 metų ir jį visą laiką toliau naudoti gamybai.
Bet svarbiausia ir pirmų pirmučiausia – tas pirkėjas turi mokėti lietuviškai.
Analogiškus pasiūlymus šią savaitę jau svarstė ir speciali Seimo Kaimo reikalų komisija. Tad, reikia manyti, kad šia kryptimi žvelgia ne tik konservatoriai.
Tačiau, jei premjeras nenori pasirodyti prasčiau už pirmiau į priekį iššokusius konservatorius, štai jam keli dar progresyvesni siūlymai. Pavyzdžiui, užsienietis, norintis nusipirkti lietuviškos žemės turi ne šiaip sau mokėti lietuvių kalbą, bet ir būti susipažinęs su lietuvių istorija, senąja mitologija bei naujesne literatūra. Ir ne bet kaip susipažinęs, bet gerai – taip, kad, pavyzdžiui, mokėtų kompetentingai komisijai mintinai padeklamuoti bent porą mūsų klasikų eilėraščių, skirtų žemei ir jos meilei. Na, ką nors iš Maironio ar bent ištrauką iš K.Donelaičio „Vasaros darbų“.
Privalumas – mokėti švariai traukti „Lietuva brangi“, dailiai pinti vyžas bei sodus ir groti skudučiais.
O kodėl tos žemės jis negali parduoti tik 10 metų, o ne, pavyzdžiui, 30? Kodėl apskritai jam neuždraudus ją perparduoti? Nusipirkai – ir turėk, dirbk, jei taip norėjai!
Bet vis tiek kažko neramu, ar net ir tokiu atveju ta mūsų žemė bus pakankamai apsaugota... Ne tiek nuo užsieniečių, kiek nuo vietinių gynėjų bei saugotojų.
