Tačiau ir ši ceremonija, kaip ir pati kultūra kasmet vis toliau traukiasi į valstybės gyvenimo pašalį. Matyt iškiliausių menininkų kalbos taip disonuoja su patetiškais fasadiniais šventės akcentais, kad prieš kelerius metus Nacionalinių premijų laureatams iš viso nebuvo leista kalbėti per premijų įteikimo ceremoniją. Argumentai labai paprasti: šventės dieną tam nėra pakankamai laiko.
Dabar menininkams kalbėti leidžiama – bet jau ne prie pagrindinio šventės stalo. Antrus metus iš eilės Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo ceremonijai nelieka vietos Vasario 16-osios dienotvarkėje. Pernai Nacionalinės premijos buvo įteiktos šventės išvakarėse, o šiemet lyg ir visai kitos šventės proga – Šv.Valentino dieną. Tiesa, sekmadienį Nacionalinės premijos laureatų pagerbimo ceremonija papuoš Seimo rūmų renginių tvarkaraštį, bet tai jau tik eilinis „valdiškas renginys“ Parlamento galerijoje.
Matyt valdžios manymu Lietuvos menininkai iš tiesų yra verti tik rausvų širdelių ir karštos publikos meilės, o rimtomis progomis rimtos ceremonijos Prezidentūroje turi būti skirtos „Valstybinių apdovanojimų įteikimui“. Tiesa, kodėl tų apdovanojimų negalima būtų išdalinti Kovo 11-ąją, kuri dar labiau jaučia įsimenančių valstybinių renginių stygių, taip ir lieka neaišku.
Ieškant šapo valdžios akyse būtų padoru užsiminti ir apie rąstą savosiose. Tenka pripažinti, kad ir tradicinė Nacionalinių premijų įteikimo ceremonija nebėra tokia įdomi naujiena visuomenei, kokia galėtų būti, jei jos laureatai būtų skelbiami prieš kokią savaitę, o ne prieš du mėnesius, visuotiniame kalėdinių akcijų šurmulyje.
Jei Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisija savo galutinį sprendimą paviešintų vasario pradžioje, tuomet daugiau dėmesio tektų ir tylomis išdalinamos Valstybinės premijos laureatams, ir tiems, kurie pačioje metų pabaigoje apdovanojami Kultūros ministerijos premijomis.
Paskutiniais metais ypač smukusį Nacionalinės premijos prestižą galėtų gerokai kilstelėti ir sugrįžimas prie nuostatos skelbti ne tik apdovanotų menininkų pavardes, bet ir tai, kokie jų kūriniai įvertinti solidžiausia šalies kultūros ir meno premija. Juk už „legendos tąsą“ ir „plačią raiškos gamą“ galima pagirti ir sostinės Pilies gatvės tapytojus bei aktorius.
Jau nekalbant apie tai, kad pagaliau derėtų nustoti viešai skelbti trumpuosius pretendentų sąrašus, kurie daugeliui iškilių menininkų tampa tikru gėdos stulpu, prie kurio jie kalami net keletą metų iš eilės. Pavyzdžiui, literatūrinę Nobelio premiją skiriantys akademikai niekada nenurodo dėl kurių kandidatūrų vyksta diskusijos, o pats svarstymo procesas lieka įslaptintas jau 50 metų.
Galimas ir atvirkščias variantas – vietoj slapto svarstymo, siekti kuo didesnio viešumo. Ir ne tik atrankos komisijai, bet visai visuomenei valstybės lėšomis pristatyti į paskutinį atrankos etapą (trumpąjį sąrašą) patekusių menininkų kūrybą. Tuomet būti nominuotu Nacionalinei premijai būtų ne mažiau garbinga, nei ją gauti. Juo labiau, jei įsigalės tradicija šią premiją teikti rausvąją Šv.Valentino dieną ir tik labai solidaus amžiaus sulaukusiems vyriškiams.
