Žiemos sporto šakas puikiai suprantančio ir geriausių biatlono, skeletono, kalnų slidinėjimo ar dailiojo čiuožimo sportininkų dvidešimtuką akimirksniui išvardinti galinčio sporto mėgėjo klausti neverta. Jau geriau iš viso nedalyvauti, nei pralaimėti valstybei, kurios gyventojai nėra matę sniego.
Koks pažeminimas, kai sportiškai valstybei Lietuvai tenka murkdytis tarp silpniausių slidininkų ir vos kelioms sekundėms aplenkti varžovą, kuris vos įveikia trasos pakilimą ar net pradeda slysti atgal.
Nei meilutyčių slidinėjime, nei asadauskaičių biatlone, nei rinktinės ledo ritulio arenose.
Tik olimpiniai turistai su trispalve.
„Nėra ko pykti, juk tokie ir esame", - dėl kritikos galvos nesuka slidininkė Ingrida Ardišauskaitė.
O iš tikrųjų pikta. Apmaudu dėl to, kad „sporto mėgėjai" nemoka džiaugtis tuo, ką mato. Nesugeba didžiuotis, kad Lietuvos vėliava plevėsuoja Olimpiniame parke. Viena iš 88 olimpiadoje dalyvaujančių valstybių.
Ir niekam nė motais, kad Lietuvos olimpiečių amžiaus vidurkis - vos 22 metai. Net neabejoju, kad visi laibai greitai pamirš, kad Tomas Kaukėnas buvo per šūvį nuo sensacijos. Nes tą ketvirtadienio vakarą trumpam aplankiusią euforiją ir netikėtą viltį greitai pakeitė apmaudas, vėliau - nauja pagieža dėl dar vieno nesėkmingo lietuvių starto Sočyje.
Net neabejoju, kad niekam nerūpi, jog beveik 50 olimpiadoje besivaržančių valstybių atstovų taip pat neturi medalių. Ir greičiausiai neturės.
Kažkodėl visiems patogiau išpūtus akis vieni kitiems rėkti, kad žiemos olimpinėse žaidynėse eilinį kartą esame „egzotiška" valstybė. Tokia, kaip Togas, Dominikos Respublika ar Mongolija.
Lietuviams patogiau piktintis, kad Latvija jau iškovojo du bronzos medalius. Jiems patogiau neslėpti apmaudo, kad „braliukai" tikrai iškovos dar bent vieną ar du medalius. Ir pulti į neviltį, jei, neduok Dieve, ką nors iškovos Estija.
Pyktis ir kritika lengviau smelkiasi į lietuvio širdį nei džiaugsmas ar didžiavimosi savo šalimi jausmas.
Ir nesuprantama, kodėl reikia džiaugtis tik dėl to, kad Lietuvos sportininkas pasiekė finišą. Tik verkšlename, kad nesulaukiame kitos V.Vencienės ar naujo A.Šalnos.
„O tais laikas tokių vencienių būdavo.. Tik suklupk, ir lėksi iš komandos. Dabar mes neturime jų tiek daug, puoselėjame vieną", - grįždama į Kalgario olimpines žaidynes, kur laimėjo auksą, sakė Vida Vencienė.
Galbūt verta paklausyti olimpinės čempionės ir pradėti puoselėti tai, ką turime. Ir tai jau būtų pergalė.
