„Vien menu sotus nebūsi“, – lyg teisindamasis ištarė Vytautas.
Apibrizgusiu tamsiai mėlynu paltu vilkintis vyriškis šmėžuoja per parodų atidarymus, rašo „Sostinė“.
Nesvarbu, kokios – skulptūros, fotografijos ar tapybos, šiuolaikinio ar klasikinio meno.
Tokių nuolatinių parodų atidarymų lankytojų kaip Vytautas Vilniuje yra bent dešimt. Jų žvilgsniai krypsta ne į meno kūrinius, o į stalus, prie kurių pasivaišinti po iškilmių kviečiami susirinkusieji.
Vyresnio amžiaus, buvę mokytojai ar inžinieriai, nepriteklių liudijantys drabužiai. Toks yra nuolatinio parodų atidarymų lankytojo portretas. Vis dėlto jie meno galerijose išsiskiria. Ir ne tik apranga.
Kai tik paskelbiama, kad paroda atidaryta, šie lankytojai pirmieji meistriškai prasibrauna prie stalų ir šluote šluoja gėrimus bei užkandžius.
Dama žvilgčiojo pro langą
Praėjusią savaitę galerijoje „Vartai“ buvo pristatyta vieno perspektyviausių ir labiausiai vertinamų jaunosios kartos tapytojų Andriaus Zakarausko paroda.
Į dažais kvepiančias galerijos sales rinkosi meno gerbėjai, tapytojo draugai. Likus porai minučių iki iškilmių pradžios buvo matyti tik viena nuolatinė parodų atidarymų lankytoja, rašo „Sostinė“.
Dama, ant galvos užsimaukšlinusi didžiulę kailinę kepurę, akivaizdžiai nuobodžiavo. Pasivaikščiojimas po sales jau buvo pabodęs, paveikslai – taip pat. Tad ji žvelgė pro langą į tamsą, retkarčiais akimis permesdama informaciją apie parodą.
Prasidėjo atidarymas, keitėsi kalbėtojai, o parodų liūtais vadinamų nuolatinių lankytojų vis nėra. Nejaugi ir nebus? Juk nuo renginio pradžios praėję jau 20 minučių, ant baltomis staltiesėmis užtiestų stalų surikiuotos taurės, į jas jau įpilta vyno.
Taures tiesė ir kolegoms
Paskutiniai sakiniai, tuoj pasigirs kvietimas pasivaišinti. Ir tada pro duris jų įvirsta visas būrys. Lyg žinodami, kada baigsis kalbos, kai kurie net neina pasižvalgyti į sales.
Kai parodos rengėjai pakvietė pasivaišinti vyno taure, eilė prie stalų išsirikiavo akimirksniu. Aišku, priekyje meistriškai atsiduria parodų liūtai.
„O, čia tikras furšetas“, – džiūgavo drąsiausias liūtas. Čiupęs taurę jis perdavė ją kolegai. Po to – antrą, trečią.
Kai visi nuolatiniai lankytojai jau buvo apdalinti gėrimais, vynu ėmė mėgautis ir jis.
Nesunku pastebėti, kad kai kurie iš tų svečių nebuvo tokie narsūs. Pagriebę taurę jie spraudėsi į kampą, o ištuštinę vėl sliūkindavo prie stalų.
Vytautas aiškino, kad parodas kelerius metus lanko ne iš gero gyvenimo. Žmona nepakyla iš patalo, už šildymą praėjusį mėnesį sumokėjo 281 litą.
„Pasistiprinu, grįžtu namo ir net šviesos nedegu. Liūdnas ir nepriteklių kupinas mano gyvenimas“, – poetiškai prakalbo pensininkas ir išraiškingu mostu brūkštelėjo per akis. Bet jo akys buvo sausos.
Eugenijus – taip pat ne iš drąsiųjų. Tuštindamas taurę vyno jis vis žvilgčiojo, lyg ją kas kėsintųsi atimti.
Prisiminimams laiko nėra
Klausimas apie parodą Eugenijų suglumino, bet trumpam. „Prie manęs buvo priėjęs dailininkas, tai jis sakė, kad čia ne menas“, – nežinomo kritiko žodžius persakė pašnekovas.
Pastebėjus, kad Eugenijų dažnai galima sutikti per parodų atidarymus, vilnietis kalbą suko į šoną. „Vartuose“ seniai buvau. Anksčiau ten buvo niša, o dabar – siena“, – apie permainas galerijoje dėstė jis.
Vėliau Eugenijus leidosi į prisiminimus, papasakojo, kad sovietmečiu Vilniaus mokytojų namuose, kuriuose veikia galerija „Vartai“, buvo įsikūrusi partinė mokykla. Buvo ir kino teatras, bet mažas, prastas, be pavadinimo.
Eugenijaus prisiminimus nutraukė kita dama. Paėmusi už parankės ji nusivedė vilnietį į šoną. Netrukus jie jau buvo prie baltomis staltiesėmis užtiestų stalų. Jis tiesė ranką į vyno taurę, o ji mikliais judesiais į rankinę krovė arbatos pakelius.
Ką gi, laikas abiem brangus, prisiminimus geriau palikti kitam kartui.
Trukdo kitiems svečiams
Galerijos „Vartai“ įkūrėja Nida Rutkienė dabar į tokius lankytojus žvelgia atlaidžiau, nors anksčiau jie labiau piktindavo.
„Kai pakviečiame pasivaišinti, jie užima pirmąsias pozicijas, trukdo kviestiniams svečiams pakelti vyno taurę. Kai kurie net agresyviai nusiteikę, paburba, kodėl nebeliko valgių ar gėrimų“, – pasakojo N.Rutkienė.
Galerijos darbuotojai kartais juos sudrausmina, kartais nufotografuoja, o nuotraukas saugo „Vartų“ istorijos albumuose.
Tiesa, kai būna susitikimai su galerijos mecenatais, tokie lankytojai nepatenka, nes į renginius įleidžiami tik kvietimus turintys asmenys.
„Gal tai mūsų kaukai? Tarpusavyje juokaujame, kad galbūt jie mums sėkmę neša“, – šypsojosi dvidešimt ketvirtus metus veikiančios galerijos savininkė N.Rutkienė.
Derina malonumą su nauda?
Anot Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko Jono Staselio, nuolatiniai lankytojai – tikrai ne benamiai iš gatvės.
„Tiesiog pastebiu, kad yra žmonių, kurie dažniau eina pakeisti tuščios vyno taurės į pilną“, – kalbėjo J.Staselis.
Jo nuomone, smerkti šių žmonių tikrai negalima, apriboti jų lankymąsi parodų atidarymuose – taip pat. Jie juk netvarkos nekelia, kūrinių neliečia ir negadina.
J.Staselis iš veidų pažįsta bent porą nuolatinių parodų atidarymų dalyvių.
„Bet nepasikalbėjęs su jais tikrai negaliu tvirtinti, kad jie ateina tik išgerti ir užkąsti.
Gal jiems iš tiesų įdomus menas? Taip žmonės suderina malonumą su nauda“, – samprotavo J.Staselis.
Sugeba prasmukti į Seimą
Šiuolaikinio meno gerbėjas yra ir Seimo pirmininko pavaduotojas Algirdas Sysas. Jis praėjusią savaitę dalyvavo ir parodos „Vartuose“ atidaryme.
„Ne man vienam krito į akis tie nuolatiniai lankytojai. „Vartuose“ gal būna mažiau valgių, gėrimų, tai jiems nelabai yra ką veikti“, – svarstė A.Sysas.
Anot jo, tokie lankytojai sugeba prasmukti ne tik į meno parodų atidarymus, įvairius pristatymus, konferencijas, bet ir į renginius Seime.
„Toks žmogus gauna akreditaciją kaip kokio interneto portalo žurnalistas ir vaikšto į visus renginius, kur vaišinama kava, užkandžiais. Dabar tokių lankytojų Seime sumažėjo, nes griežtesnė patekimo tvarka“, – aiškino politikas.
Ar jam neskauda širdies, kad žmonės tokiu būdu ieško kur pavalgyti? A.Syso nuomone, nėra labai blogai, kad į renginius ateina ir tokių lankytojų. Tačiau jei žmogus tai daro iš visiško skurdo – nekas.
Nuspėja, kur eiti, kur ne
Iš tiesų nuolatiniai lankytojai yra profesionalai. Štai praėjusią savaitę Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje buvo pristatytas Paryžiuje jau 13 metų gyvenančių menininkų Svajonės ir Pauliaus Stanikų projektas „Dvigulė lova“.
M. ir J.Šlapelių namas-muziejus – tokių lankytojų pamėgta vieta, bet per projekto atidarymą jų nebuvo nė vieno. Kodėl?
Eksponuojama milžiniško dydžio vienos Paryžiaus ligoninių lova, panaudojus šiuolaikines technologijas, vaizdą ir muziką, – pernelyg modernus menas.
Panašiose parodose nuolatiniai lankytojai atrodytų lyg ateiviai iš kitos planetos. Nors svečiai vynu buvo vaišinami net lauke, tarp šiuolaikinio meno gerbėjų nuolatiniai parodų lankytojai nedrįso rodytis.
Nebuvo jų ir per Aleksandro Macijausko fotografijų parodos „Negraži fotografija“ atidarymą Prospekto galerijoje, nes šis renginys – susitikimas su žymiu fotomenininku, kuriame buvo daug diskusijų.
Tad laukiant vyno būtų tekę prarasti ne vieną valandą.
Dėl to Prospekto galerijos parodų liūtai ne itin mėgsta.
