Tai, žinoma, priklauso nuo to, ar mūsų visuomenėje apskritai daugėja natūralaus ir sveiko patriotizmo. Juk tai, ar pilietis nori švęsti, pavyzdžiui, Vasario 16-ają, priklauso nuo to, ar jis tapatinasi su savo valstybe bei visuomene apskritai, ar laiko jas natūralia savo gyvenimo terpe ir, svarbiausia, ar didžiuojasi jomis.
Be to, svarbu, ar tas didžiavimasis yra savaiminis, ar yra sąlygotas piliečio požiūrio į konkrečią valstybės bei savo paties padėtį – pirmiausia, ekonominę. Juk viena yra džiaugtis savo valstybe ir jos šventėmis net jei kišenėse švilpauja vėjai, o valdžioje – suirutė ir degradacija, kita – tik tuomet, jei džiugina ir vaizdelis už lango, ir piniginėje.
Bet kokiu atveju, visuomenės sujudimas prieš šių metų Vasario 16-ają ir kai kurie šios dienos renginiai leidžia spėti, kad piliečiai darosi vis patriotiškesni.
Tačiau mokslininkai, kurie stebi ir analizuoja giluminius visuomenės sąmonės procesus, teigia, jog kokių nors didelių lūžių šioje srityje tikėtis dar anksti. Lietuviai tuo, jog yra lietuviais ir savo valstybe didžiuojasi žymiai mažiau, nei kitos Europos šalys ir netgi kaimynai.
Šventėse – tik mažuma
Dieną svarbiausiose valstybės vietose – pirmieji asmenys bei saujelė kitų politikų bei pareigūnų, oficialios ir pompastiškos kalbos bei ceremonijos, o šalia – pulkelis paprastų piliečių – daugiausia senyvo amžiaus.
Vakar – oficialus koncertas kurioje nors svarbiausioje valstybės salėje, kur dalyvaujantieji asmenys – iš esmės tie patys. Tuo tarpu televizoriaus ekrane - „šventinė programa“, kurios svarbiausias akcentas – taip pat perdėtai sausos ir formalios laidos ar dokumentiniai filmai.
Tuo tarpu likusioji tautos dauguma tiesiog naudojasi papildoma išeigine ir ilsisi arba pramogauja, kaip ir kitais tokiais atvejais. Tiesa, dar iškelia prie namų trispalvę – tačiau dažnas tik tam, kad valdžia nenubaustų.
Taip šventinė Lietuva ėmė atrodyti jau greitai po Nepriklausomybės atkūrimo. Žinoma, pirmiausiai tokį pasiskirstymą lėmė bendra atmosfera visuomenėje, daugumai piliečių panirus tik į tą gyvenimą, kuris yra šiapus savo tvoros.
Tačiau ir patys šventiniai renginiai atstumia dažną pilietį, kuris nori iš tiesų švęsti, nuo dalyvavimo juose.
Artėjant šių metų Vasario 16-ajai, kilo nemažas sujudimas, siekiant, jog valstybės atkūrimo diena būtų atšvęsta nebe itin oficialiai, tradiciškai ir sausai.
Į šį vajų, žinoma, įsijungė ir politikai. Pati prezidentė Dalia Grybauskaitė ragino švęsti „išradingai“. Buvo sukurti specialūs tokių pasiūlymų ir idėjų bankai, kuriems piliečiai siuntė įvairiausius pasiūlymus.
Regis, ir patys politikai suprato, jog pati valstybė turi raginti piliečius, kad jie švęstų vieną iš pagrindinių valstybės gimtadienių, kaip savo.
Partizanus prikelia rokas
Taigi, šiandien tradicinę Vasario 16-osios programą ne tik Vilniuje, bet ir kituose šalies miestuose bus apipynę įvairūs kiti renginiai, akcijos ar šiaip piliečių linksmybės.
Vienu iš tokių pilietinių renginių sostinėje turėtų tapti vakaro koncertas Teatro arenoje, kurį organizuoja muzikos leidykla „Dangus“ ir kuris vadinasi „Auszra 16”. Tokius koncertus leidykla organizavo jau vienuolika kartų, tačiau šis žada būti ypatingas nes jo programa - žinomos šalies roko grupės „Skylė“ ir dainininkė Aistė Smilgevičiūtė prieš trejetą metų grupės išleisto albumo „Broliai“ dainos.
Sostinėje koncertiniu pavidalu tik vieną kartą skambėjusį albumą, pašvęstą Lietuvos pokario partizanams ir jų kovai, įkvėpė vieno iš žinomiausių partizanų vadų Liongino Baliukevičiaus-Dzūko asmenybė ir per sovietmetį išlikęs jo dienoraštis, kurį vos dvidešimtmetį perkopęs ir 1950 m. kritęs partizanas rašė bunkeryje.
Daugelis muzikos kritikų ar grupės gerbėjų teigia, jog šis grupės albumas parodė, kad į pokario partizanų ir apskritai sovietmečio laisvės kovų bei netekčių istoriją galima įkvėpti naujos gyvybės ir kad ši istorija gali suskambėti naujomis žmogiškomis gaidomis, tapti artima, sava ir suprantama pirmiausia jaunimui.
Aukų, netekties ir mirties temos čia pajugtos kovos, didvyriškumo ir meilės dvasiai, kuri ir tapo tuo raktu, naujai atrakinusiu šį, atrodytų, tik jau mažai ir besitraukiančiai visuomenės artimą nesenos istorijos dalį.
Teigiama, jog didelė albumo sėkmė parodė, kad kol valstybė vis dar mąsto, kaip jai atgaivinti bei savo piliečiams bei pasauliui pateikti didžiulį emocinį, estetinį bei patriotinį potencialą turinčias laisvės kovas, tai imasi daryti patys menininkai bei paprasti piliečiai.
Kai kurias albumo dainas kartu su grupe koncerte atliks kita žinoma tradicijų interpretuotoja ir gaivintoja – Veronika Povilionienė, jaunimo grupių „Ugniavijas“ bei „Marga muzika“ dainininkai, kiti atlikėjai.
Tačiau bene svarbiausiu koncerto akcentu taps jungtinis choras, suburtas iš savo noru į jį įsijungusių piliečių bei žinomo alternatyviosios muzikos festivalio „Mėnuo Juodaragis“ organizatorių. Tokį „piliečių chorą“ sugalvojo pati grupė ir į jį atrinko pačius panorusius jame dalyvauti gerbėjus. Šiame chore šįvakar dainuos net per 40 dainingų piliečių.
Didelių lūžių nematyti?
Bet ar tokie renginiai bei piliečių sujudimas, kurio sulig kiekvienais metais lyg ir daugėja, liudija, kad visuomenė apskritai darosi patriotiškesnė? Galbūt apie kokius nors didesnius pokyčius liudija ir pastaraisiais metais skelbtos visuomenės optimizmo apklausos, kurios daugelį nustebino tuo, jog vienais iš pesimistiškiausių europiečių buvę lietuviai staiga įsiveržė į didžiausių optimistų eiles?
Vis dėlto, mokslininkai, analizuojantys ne šventes, o kasdienybę, į šiuos klausimus linkę atsakyti atsargiai – jie teigia kol kas nematantys kokių nors didelių pokyčių ar lūžių visuomenės požiūryje į savo valstybę.
„Natūralu, kad daugiausiai piliečių savo valstybe didžiavosi per Neprikausomybės atkūrimą ir po jo – tuomet Lietuva didžiavosi kone 90 proc. Žmonių. Tačiau po to tokie jausmai gerokai atslūgo ir padėtis per pastarąjį dvidešimtmetį ne itin keičiasi“, - lrytas.lt sakė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė, sociologė Jūratė Imbrasaitė.
Remdasi ankstesniai ir dabar atliekamais tyrimais, specialistė teigia, jog pagal pasididžiavimo savo valstybe rodiklius lietuviai pastaraisiais metais išlieka didžiausių Europos atsilikėlių trejetuke kartu su Bosnija ir Hercegovina bei viena iš Europos supervalstybių Vokietija.
Savo valstybe didžiuojasi maždaug 70 proc. lietuvių, o likęs trečdalis – ne. Tuo tarpu Europos vidurkis, nors ir padėtis skirtingose šalyje labai įvairi, siekia maždaug per 80 proc.
Jei vokiečių santūrumą ar vengimą reikšti patriotinius jausmus sąlygoja jų kruvina istorija, tai lietuvių, kaip ir, matyt, bosnių, patriotines nuostatas labai įtakoja jų ir valstybės ekonominė padėtis.
„Panašu, kad, kaip ir kiekvienos nepriklausoma tapusios valstybės piliečiai pirmiausiai labai daug tikisi ir tie lūkesčiai susiję su patriotinėmis emocijomis. Po to, lūkesčiams taip nesipildant, kaip tikėtasi, atitinkamai atslūgsta ir patriotizmas“, - sakė J.Imbrasaitė.
Pasak jos, per pastarąjį sunkmetį pasididžiavimą savo valstybe jautė dar keliais procentais mažiau piliečių, nei įprastai.
Be to, J.Imbrasaitės teigimu ir tie maždaug du trečdaliai, kurie didžiuojasi savo valstybe – tai daugiausia sėkmingai gyvenime įsitvirtinę žmonės, kurie ir į savo bei valstybės ateitį žvelgia optimistiškiau.
„Labiausiai tas pasididžiavimas koreliuoja su valstybės ekonomine gerove, kurios tikimasi ateityje. Tad galbūt tokie lūkesčiai, kaip ir bendra valstybės padėtis dabartyje tiesiog psichologiškai užtvirtina tų žmonių asmeninę patirtį“, - svarstė mokslininkė.
Tuo tarpu likęs trečdalis – šalikelėje likę ar labiau vargstantys žmonės, kuriems patriotizmą užgožia socialinės neteisybės bei nesaugumo jausmai. Taigi svarbus faktorius yra ir valstybės vykdoma socialinė politika – tai, ar valstybė rūpinasi labiausiai pažeidžiamais visuomenės sluoksniais.
Taip pat, pasak J.Imbrasaitės, mažiau valstybe didžiuojasi tie, kuriems labiausiai nepatinka teisėsaugos ar teismų darbas.
Iki lenkų ir rusų - toli
Galbūt tai, kad patriotizmo kiekis visuomenėje yra susijęs su jos ekonomine būkle, socialine ar teisingumo politika – natūralus dalykas?
Tačiau J.Imbrasaitė atkreipia dėmesį, jog kai kurios kaimyninės šalys, kurių ekonominė padėtis ne tik iš esmės nesiskiriam nuo Lietuvos, bet gali būti net ir prastesnė, pastaraisiais metais gerokai mus lenkia.
Pavyzdžiui, savo valstybe didžiuojasi net 95 proc. Lenkų. Tuo Lenkija, kurioje patriotiniai sentimentai ir tradicijos visuomet buvo itin stiprūs, keliais procentais net lenkia tarp Europos lyderių esančias Jungtinę Karalystę ar Skandinavijos valstybes.
Žinoma, tarp lyderių yra ir Rusija – pasididžiavimą ja reiškia net per 91 proc. rusų. Tai, matyt, pirmiausia lemia šalies režimo diegiama agresyvi imperialistinė ideologija, krentanti į palankią neišsivadėjusios sovietinės nostalgijos dirvą.
Tačiau Lietuvą lenkia ir abi baltiškosios sesės. Pasak J.Imbrasaitės, pastaraisiais metais savo valstybe didžiavosi beveik 80 proc. latvių, kurių ekonominė padėtis lyg ir net prastesnė, nei lietuvių, ir per 80 proc. estų.
Taigi, besąlygiškas patriotizmas Lietuvoje kol kas ne itin plačiai įleidęs šaknis ir labiau priklauso nuo žmonių emocinės savijautos ir materialinio gerbūvio. Bet gal, metams bėgant, tikro pilietiškumo visuomenėje vis daugės ne tik per šventes?
