Studijuodami paskutiniame kurse su bendrabučio kambarioku jau beveik nebelankėme jokių užsiėmimų pradedant pirmadieniu ir baigiant savaitgaliu. Nežiūrint griežtos kontrolės, buvome taip išgudrėję, kad ant viso to dėjome, kaip kartą yra išsireiškęs truputėlį kita proga tas pats V.Landsbergis, skersą.
Dėl teisybės reikia pasakyti, kad apie tokią dalykų padėtį ir dėjimo technologines subtilybes ekstremaliose situacijose šį tą išmanėme be V.Landsbergio patarimų, - to Landsbergio dar tada nepažinojome, nors galbūt jau kažkur kažką kaip istorijos specialybės studentai buvome girdėję apie garsiosios dinastijos pradininkų nuveiktus darbus, tarkime, apie dramaturgą, lietuviškos spaudos organizatorių Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį ar anos nepriklausomos Lietuvos iškilųjų architektą Vytautą Lansbergį-Žemkalnį.
Kaip jaučiu pareigą dar kartą priminti, anais laikais šeštadienis buvo labiausiai varginanti darbo diena, tarybinei liaudžiai plušant socializmo statybos baruose. Tačiau mums, to meto penktakursiams, ankstyvos šeštadienio valandos tapo neįtikėtina likimo dovana, leidusi bent trumpam išsivaduoti iš beprasmybės gniaužtų, - čia pat, už sienos nuo gatvės, universitete dėdavosi neįtikėtini dalykai, kai visos užtemdytos spalvos bent trumpam atgaudavo prigimtinį intensyvumą, pirmapradį žėrėjimą.
Kolegos, buvę bendrakursiai tikrai jau suprato, kad kalbu apie šeštadienio rytais (įpratusiam miegoti iki pietų – didelis išbandymas) vykusią R.Ozolo filosofijos istorijos paskaitą, į kurią rinkdavosi net ir tie studentai, kurie jau niekur kitur nesirinko, tik ta išskirtine proga dar išlįsdavę iš rūsio pažaliavusiais veidais tarsi liūdnojo laiko vaiduokliai, net tie, kurie jau suvis buvo praradę skonį bet kokiam prasmės gundymui Kas be ko, čia reikėjo atvykti gerokai prieš paskaitos pradžią, kad rastum vietą atsisėsti arba bent pastovėti prispaustam prie durų pakankamai erdvioje, bet neguminėje auditorijoje.
Galimas daiktas, tik to meto imperijos sostinėje Maskvoje vyko kažkas panašaus, kai į M.Mamardašvilio filosofijos paskaitas Kinematografijos institute besigrūdančią minią tramdydavo gausios milicijos pajėgos, o greitai, kaip galite lengvai nuspėti, gruzinų tautybės subtiliajam mokytojui išvis buvo uždrausta bendrauti su studentais.
Legendinės R.Ozolo paskaitos buvo išties kažkas panašaus spalvų sprogimą murzinoje kasdienybėje, į oazės pakraščio priėjimą begalinėje dykumos kelionėje. Kaip atrodo, būtent dėl to mano kambariokas, o taip pat iš šių eilučių autorius, anksčiau teikę šiokių tokių vilčių kaip būsimieji istorikai, dabar liko amžiams suvilioti filosofijos žaltvykslės su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Esu girdėjęs tokia nuomonę, kad esą toks R.Ozolo kaip filosofijos dėstytojo sugebėjimas uždegti deglą tamsiame tunelyje yra vertas paties didžiausio pasmerkimo, nes neva savo talentu, nori to ar nenori, tokiu atveju žmogus čia tarsi padabino režimą, užstojo vaizdą į jo nepakeliamą absurdiškumą. Vis tik negaliu sutikti su tokia latofagų išmintimi. Kalbant patetiškai iškiliųjų istorijos datų kontekste, galima pasakyti, kad R.Ozolas yra viena iš simbolinių figūrų, įasmeninusių nepriklausomybės idėjos tęstinumą net pačiais gūdžiausiai laikais. Kita vertus, prie šių patetiškų žodžių leiskite dar pridėti privačius pastebėjimus paraštėse.
Jeigu būtų buvę leista prieš gimimą pasirinkti kur ir kada gimti, būčiau lygiai taip pat skubėjęs atsidurti ten pat, kad nepavėluočiau į R.Ozolo paskaitas. Be visa ko kito čia radau žinojimą apie tai, kad prasmę galima generuoti net sutirštintos beprasmybės aplinkoje, o visą pelną sukrauti iš nuostolių. Užtikrinu, tai yra tokia tiesa, kuri praverčia visais laikais, nes pati yra nepavaldi laikui. Leiskite papasakoti dar vieną, beveik mistinę istoriją.
Kartą mieste gerokai įkaušę triukšmingai pasisveikinome su gatvėje sutiktu garbiuoju filosofijos dėstytoju. Kitos paskaitos pertraukėlės metu R.Ozolas priėjęs arčiau prie mūsų būrelio, truputėlį patrypčiojęs mestelėjo frazę tarsi niekas iš nieko: „Linkėčiau neprasigerti.
Prabėgs dešimtmetis arba nedaug daugiau metų, grius imperija, Lietuva taps nepriklausoma šalimi, reikės žmonių, dirbančių jos naudai. Pagalvokite apie tai!” O buvo pats brežnevizmo įkarštis, kai daugeliui imperija atrodo tūkstantmetis nesusipratimas, nepajudinamas kolosas, nežiūrint jos supuvimo laipsnio. Kita vertus, gaila dėl to, kad kažin ar šio doro žmogaus priesaką sugebėjome reikiamu būdu įgyvendinti.
Nenuostabu, kad po dešimtmečio R.Ozolas tapo vienu iš Sąjūdžio vedlių, labiau intriguojantis, bet taip pat labai dėsningas yra tas jo intelektinės biografijos pasažas, kad šiandien šio straipsnelio herojus dažniausiai yra atpažįstamas kaip nacionalizmo ideologas, kaip, tarkime, intelektualaus tipo nacionalizmo skelbėjas.
Dažną iš mūsų laikmečio civilizuotų žmonių gąsdina pats žodis „nacionalizmas“. Tačiau, kaip atrodo bent man, R.Ozolo populiarinama nacionalizmo versija yra labai aiški ir suprantama – atsiverti pasauliui yra prasminga tik tada, kai pats turi kažką pasauliui parodyti, atverti, puoselėjant savo kultūros unikalumą.
Kita vertus, nuoroda į Lietuvos atvėrimą pasauliui, leidžia pakankamai plastiškai pereiti prie kitos asmenybės pavyzdžio išryškinimo, užsimenant apie žmogų, kuris daugelio bus suprastas kaip kontroversijos ankstesniam kalbėjimui tipažo manifestacija, tačiau drauge leidžia įsisvajoti apie idealų dialogą, nežiūrint pradinių pozicijų skirtingumo.
Kas šiandien Lietuvą garsina, atveria pasauliui ne menkiau kaip andai Sabonis arba savo sferoje yra dabar didesnis Sabonis už patį Sabonį?
Toks aukštosios pasaulio kultūros Sabonis šiandien yra Tomas Venclova, užkopęs į aukščiausiąją pasaulinės poezijos viršukalnę, neabejotinai didžiausias iš šiandienos gyvųjų pasaulio poetų. Kitas klausimas, apie kurį pakalbėsime kitą kartą – kodėl Lietuvos poetai, gerai žinodami šį faktą, yra linkę tokį žinojimą nutylėti, stengiasi neišsiduoti?
Ar sakote, kad dėl skonio nesiginčijama, čia neva reikia vengti kategoriškumo, visai teisėti yra priešingi požiūriai, nuomonių įvairovė? Tačiau net ir subjektyvaus estetinio sprendinio sferoje lemiantis faktorius yra objektyviosios struktūros, šiuo atveju tobula meistrystė ir didinga kokybė, taigi toks visuotinumo lygmuo, kuris visus įpareigoja pripažinti neprilygstamus iškovojimus.
Jeigu leisite dar pratęsti varijuojant truputėlį įtartina palyginimą, T.Venclova yra toks poezijos sferos Sabonis, kuris deda į krepšį iš viršaus net nepasistiebęs.
Kita vertus, garsusis poetas taip pat yra žinomas polemistas, išsakęs įdomių, įsirėžusių į atmintų pastebėjimų apie tautų bendravimo kolizijas. Kai kurios poeto mintis bent man primena G.Leibnizas išpopuliarintą idėją apie geriausią iš galimų pasaulių, kurią, kaip žinome, vykusiai išjuokė Voltaire'as.
O dabar užduotis vaikučiams pabiručiams. Pamėginkite plėtodami savo sugebėjimus dialogo pratybose išguldyti popieriuje savo įsivaizdavimą apie tai - ką galimai kalbėtų susidūrę akis į akį R.Ozolas ir T.Venclova, jeigu jiems magėtų rasti kažkokį sutarimą? Du žmonės visa savo esme, bet truputėlį skirtingai mylintys Lietuvą.
