Trečią dešimtmetį vadovaujantis Lukšių ūkiui J.Pranaitis pasakoja apie socialiai reikšmingą ir atsakingą žemdirbystės verslą, rašo „Ūkininko patarėjas“. Pastaruoju metu bendrovė dirba 3,5 tūkst. ha žemės, augina žieminius ir vasarinius kviečius, kvietrugius, žieminius ir vasarinius rapsus, salyklinius ir pašarinius miežius, kukurūzus, prižiūri didelius plotus pievų ir ganyklų, laiko 860 karvių, kasdien parduoda po 23 t pieno.
Patyrusio agrarininko nuomone, Lukšiuose vystomas mišrus ūkis yra ekonomiškai naudingas visų pirma valstybei: įdarbinti žmonės, mokami mokesčiai, palaikomas stabilus socialinis klimatas regione. Netgi kalbos apie žemės pardavimą šiame Sūduvos krašte turi kitą prasmę. Žmonės vertina nekilnojamąjį turtą ir į jokio banko popierėlius nekeistų.
Nuo 1992 m. veikiančioje Lukšių bendrovėje visuomet ieškota racionaliausių verslo sprendimų. J. Pranaičio nuomone, kiekvienas ūkininkas prisipažins, jog augalininkystė suteikia mažiau rūpesčių nei gyvulininkystė. Pirmasis darbas – sezoninis, antrasis pririša žmogų kasdien.
Be to, gyvulininkystė reikalauja išsamesnio pasirengimo, didesnių ir ilgalaikių investicijų. Tačiau būtent pieno ūkis sukuria daugiau darbo vietų kaime ir mieste, vadinamojoje „maisto grandinėje“ nuo fermos iki stalo.
Lukšiuose iš šimto darbuotojų augalininkystės sektoriui užtektų keturiasdešimties. Vadinasi, likusieji taptų valstybės išlaikytiniais. Ar to siekiama naująja strategija proteguoti smulkius ūkius, riboti žemės nuosavybės plotus?..
Pienininkystė – sritis, orientuota į ateitį. Antai kaimyninėje Latvijoje dėl mūsų šalies supirkėjų pabrangusi pieno žaliava generavo investicijas į pieno pramonę. Lietuva kasdien praranda tūkstančius tonų pieno žaliavos, kuri, ypač iš Sūduvos kooperatyvų, išvažiuoja į Lenkijos pienines.
Pasaulis sunerimęs dėl maisto problemos. Lietuvoje dar prisimenama ES ankstyvojo pasitraukimo iš žemės ūkio gamybos parama. Prieš dešimtmetį pradėtas gyvulininkystės naikinimo vajus tebesitęsia. Kasmet likviduojama tūkstančiai smulkių pieno ūkių. Likę tik konservatyvieji agrarininkai.
– Pieno gamyba – ne aukso kasyklos, tačiau yra rinkos mechanizmų šį verslą padaryti pelningą, – teigia J. Pranaitis. – Vienas jų – kooperacija, užtikrinanti rinkodarą, subalansuotą partnerystę pieno gamybos ir perdirbimo srityje.
Lukšių ŽŪB vadovas prisimena narystę kooperatyve „Lietuviškas pienas“, dabar adekvatų vienijimąsi dėl rinkų ir kainų su grupe stambių pieno ūkių. Šiai grupei priklauso kelios bendrovės: Lukšių (Šakių r.), Aukštadvario (Panevėžio r.), Žibartonių, Labūnavos (Kėdainių r.), Medeikių ir Užupės (Biržų r.) bei Sidabravo (Radviliškio r.).
Su rimtu partneriu pieno perdirbėjai privalo skaitytis. Anksčiau pieno žaliavos pirkimo-pardavimo sutartys būdavo sudaromos mėnesiui, kainą diktavo supirkėjas, dabar deramasi dėl ilgalaikių – pusmečiui ar netgi metams. Ir lemiamą žodį taria žemdirbys, pieno gamintojas.
– Mūsų ūkio stiprybė – šiuolaikiškas požiūris į galvijų bandos genetiką, pašarų balansą ir žaliavos kokybę, – atitaria Lukšių ŽŪB gyvulininkystės padalinio vadovas Kastytis Krištolaitis. Kaip Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos tarybos narys su kolegomis jis pastaraisiais metais aplankė bent dešimties Europos šalių pažangius pieno ūkius, domėjosi pieno veislės galvijų selekcija, produktyvumu. Vakariečių sukaupta patirtis, parsivežtos naujausios kompiuterinės programos diegiama Lukšių ūkyje.
K.Krištolaitis pastebi, jog pieno gamyba – ne primityvus kaimo verslas. Pavyzdžiui, vasarą pievoje ganoma ir žiemą šienu šeriama karvė bus riboto produktyvumo, nors ir labai geros genetikos. Lukšių bendrovėje piendavės laikomos palaidos ant gilaus kraiko, šeriamos iš keturiolikos komponentų subalansuotu pašaru.
Ūkio pajamoms įtakos turi bandos valdymo programa, produktyvumo kontrolė. Pasak K.Krištolaičio, bendrovė suinteresuota turėti išsamią informaciją apie galvijų kilmę, sėklinimą, veršiavimąsi, sveikatingumą, šėrimą, žaliavos sudėtį ir kokybę. Šis darbas tenka fermos vedėjai Bronislavai Butkauskienei ir selekcininkei Violetai Pavalkienei.
– Pribrendo būtinybė turėti „karvės krepšelį“, kuriame būtų numatytos valstybės skirtos lėšos galvijų veislininkystei bei produktyvumo kontrolei, – pastebi K.Krištolaitis.
Specialisto nuomone, iš pieno ūkių periodiškai siunčiama informacija neretai paklysta valstybės įstaigų labirintuose, todėl kartais statistinėse ataskaitose esantys duomenys neatitinka realybės.
– Gaila mūsų įdėto darbo, – sako K. Krištolaitis.
Šią problemą jau analizavo Lietuvos galvijų veisėjų asociacijai priklausantys ūkininkai, svarstė kolegų iš Vokietijos siūlymus teikti informacijos kaupimo ir analizės paslaugas mūsų pieno ūkiams.
– Prieš keletą metų ūkyje lankęsi Vilniaus valdininkai stebėjosi, jog fermoje yra kompiuteriai, o veislininkystės ir galvijų produktyvumo darbą koordinuoja speciali programa, – prisiminimais dalijosi fermos vedėja B. Butkauskienė, – kol kas išnaudojame tik apie dešimtadalį naujausių technologijų galimybių, tad yra proga stengtis.
– Esame pasmerkti pažangai, – mintį tęsia Lukšių ūkio vadovai J. Pranaitis ir K. Krištolaitis. Solidi partnerystė ir konkurencija vienija į ateitį žvelgiančius ir pieno gamybą didinančius Lukšių, Plokščių, Kubilių, Griškabūdžio, Voniškių, „Noragra“ ūkius.
Nesuklysime pasakydami, jog kiekviename per dieną primelžiama po 20-30 t pačios aukščiausios kokybės pieno. Kur nuplauks šiose Sūduvos žemės ūkio bendrovėse pagaminto pieno upės – į Varšuvą, Telšius, Panevėžį, Marijampolę ar Rokiškį, – užduotis pamąstyti valstybininkams ir nacionalinio verslo atstovams.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, Šakių r. savivaldybėje 2014 m. vasario 1 d. įregistruoti 1827 galvijų laikytojai, jų žinioje buvo 23723 galvijai, iš kurių 12 194 karvės. Vienam laikytojui tenka 12,98 galvijo ir 6,67 karvės.
