Iki šiol nėra šiuolaikiškos lietuvių tautos, kaip aiškiai apibrėžiamos visumos, pilietinės bendrijos.
Yra lietuviškai kalbantys gėjai ir homofobai, pigaus alaus siurbikai ir tauraus prancūziško vyno ragautojai, važinėjantys limuzinais baltarankiai ir supuvusiomis lūženomis kaimiečiai.
Žinoma, nereikia norėti, kad demokratinė visuomenė būtų vienalytė, traukianti vienodą giesmę.
Tačiau beveik kiekvieną Europos tautą galime apibrėžti pagal įvaizdžių ir įsivaizdavimų statistinį vidurkį.
Tarkime, tipiškas prancūzas aiškus: lovoje trijų meilužių draugijoje vyną gurkšnojantis ir dvokiančius sūrius kemšantis galantiškas kavalierius. Panašus į jų prezidentą.
Vokietis – dėdulė apvalainu alaus pilvuku, pastvėręs jauną žmoną iš Lietuvos. Ir panašiai.
O koks tipiškas lietuvis? Lengviausias atsakymas būtų – Vingių Jonas mėšlinais marškiniais. Bet tai pasenęs, neatspindintis šių laikų dvasios įvaizdis.
Jaunas kaimo vaikis viena ranka talžo savo išrinktosios veidą (nes jo tėvas taip su motina elgėsi), kita maigo planšetinio kompiuterio klaviatūrą.
Juk pagal interneto prieigų skaičių vienam gyventojui Lietuva – tarp pirmaujančių Europoje. Pagal savižudybes ir alkoholio suvartojimą – taip pat.
Lietuviai yra tarsi girto mozaikų gamintojo brokas – detalės niekaip nesusidėlioja į vientisą paveikslą. Šiuolaikiškos tautos pilietine prasme Lietuvoje nėra.
Mūsų visuomenė šizofreniška buvo nuo senų laikų.
Tarp lenkiškai kalbančios diduomenės, miesto gyventojų ir lietuviškai kalbančių valstiečių žiojėjo gili kultūrinė ir politinė praraja.
Po karo – partizanai ir „stribai“. Jų Lietuvos ir lietuviškumo supratimą skyrė toks atstumas, kokį įveikti gali tik kulka.
Maždaug 20 metų turėjo praeiti po nepriklausomybės atkūrimo, kol „landsbergininkai“ liovėsi „brazauskininkus“ spjaudyti, pilstyti šlapimu ir klijuoti tautos išdavikų etiketę, o pastarieji pirmuosius kaltinti sugriovus Lietuvos ūkį.
Priesaiką sulaužiusio prezidento R.Pakso pašalinimo istorija išryškino „runkelių“ ir „elito“ priešstatą, net ne priešstatą, o visiškai nesuderinamas vertybes.
Dabar ta pačia kalba kalbančią tautą į dvi priešingai mąstančias išskiria požiūris į gėjus ir žemės pardavimą užsieniečiams.
Atrodo, kas gali būti bendra, bet yra: skanduojantys „Neparduosim žemės Lietuvos!“ dažniausiai yra ir homofobai, ir priešiški ES apskritai.
Vis dėlto ir „patriotų“, ir „europiečių“ galvojimas vienodai naivus.
Vieni įsivaizduoja, kad užsieniečiai puls griebti Lietuvos žemės ir steigs čia gėjų kolonijas, kiti postringauja, kaip civilizuoti vakariečiai įdirbs dirvonuojančias, prasigėrusių lietuvių apleistas žemes ir tapsime antrąja Olandija.
Savitumu sublizgėjo konservatoriai, praėjusią savaitę pasiūlę tarpinį variantą – gerai, žemę užsieniečiams parduosime, bet tik su sąlyga, kad naujieji savininkai išmoktų lietuviškai, įsilietų į visuomenę ir būtinai verstųsi žemės ūkiu, neužstatytų Marijos žemės dangoraižiais.
Va, čia tai išmintinga! Pagaliau pavyktų sukurti darnią ir pilietiškai brandžią, vakarietiško raugo lietuvių tautą – iš importinės žaliavos!
Tik gali būti, kad verčiamas trūks plyš auginti runkelius ar bulves, kai jo kaimynas čiabuvis darys su savo sklypu ką nori, visokių žmogaus teisių, lygių galimybių išlepintas užsienietis įsižeis ir net nebenorės žiūrėti į mūsų pusę.
Ir teisingai, tegul nešdinasi, kol kailis sveikas. Nes jei tik pramoks lietuviškai, mes jam K.Donelaičio „Metus“ įbruksime į rankas ir, ponuli, kol neišmoksi visos poemos mintinai, neduosime tau arklo nei akėčių.
Pasprink riebia lietuviška žemele, Briuselio kopūste!
