Joms nelabai ką papasakosi, o jei staiga man pasiseka kokį riebesnį kurmį namo parsitempti – tai jau urzgia ir pavydi, bet vis tiek neatsispiria paragauti. Ką ten paragauti – suvalgo viską ir net nesijaučia dėkingos. Kartais atrodo, kad ne su lapėm gyvenčiau, o su kokiom žiurkėm. Šlykštu.
Dažnai einu pasivaikščioti, stebiu kitų gyvūnų gyvenimą. Šalia gyvena šernai, teoriškai galėčiau su jais susidraugauti. Bet, žinot, šernas ir liks šernu: masės daug, tūrio daug, o turinio mažai, ypač galvoje. Ir mūsų miške šernams kažkas įvykę – labai intensyviai puolė sportuoti. Einu – tai kuris ant šakos pasikabinęs, kanopom tik maskatuoja, kitas link kelmo palinkęs šnopuoja, trečias įsirausęs snukiu žemėn pasispirdamas šlaunis kiloja. Vaizdas būtų šmaikštus, jei nematyčiau kaip jie paskui vaikšto!
Eina trise išsirikiavę per visą miško takelį, pečiais tik plasnoja, žiūrėkit – mes kokybiškiausi patinai! Demonstruoja, kad jie jau kitokie, mat jie - rūšiniai šernai ir su kiaulėmis nesusitikinės. O veltui – kiaulė būtų ir pagal interesus, ir pagal protą, ir pagal maisto racioną gana tinkama į porą. Bet įrodyk tai savaitę sportavusiam šernui! Jis – jau nebe tas.
Jam reikia baikščios, bet dailios stirnos arba jaunos lapės. Reikia, kad būtų ir maloni pažiūrėjimui, prisilietimui, ir prieš kitus šernus sukurtų pridėtinę vertę. Bet lapė niekada nesusitikinėtų su šernu – neįsivaizduoju, kokiai kantriai reikia būti, kad ištvertum šitokias neva tobulo kūno parodas kiekvieną dieną.
Juk nepakanka su kelmu pašnopuoti ar iltis pasismailinti – reikia dar visą tą kažkuo užpildyti. Ech, gaila tų šernų. Stebiu neatsistebiu už krūmo pasislėpus ir vis bijau, kad per garsiai sukrizensiu, bet nemanau, kad aš viena – visi miško žvėreliai iš jų juokiasi, išskyrus kiaules.
Tuo tarpu kiaulaitės būna visada įsitaisiusios kažkur arčiau šernų. Išsitepusios snukius šviežiu mėšliuku atrodo net įdegusios. Tik gaila, kad snukio spalva nuo kūno skiriasi. Bet kiaulės niekada nepasižymėjo geru strategavimu, jos visada kažką praleidžia.
Saulėtą dieną jos vartosi pilvu aukštyn į dangų ir ritmiškai kriuksi, o kai būna apniukę – slepiasi krūmuose. Kartais kiaulės pasipuošia – visos išsiviolioja purve ir tuomet mes su lapėm juokiamės, šaukiam: „Olia-lia, kokios kiaulaitės!“. Kiaulaitės šypsosi, mano, kad pavydim. Sustoja, ima sukinėti savo ir taip suktas uodegėles, pakriuksi mums atgalios ir laimingos nueina link sportuojančių šernų.
Miške yra dar viena įdomi žvėrių grupė – tai meškos. Jos daugiausiai lėbauja, yra nerangios ir dažniausiai gerokai vyresnės už mane. Tačiau neslėpsiu, meškos mums, lapėms, rodo išskirtinį dėmesį.
Tai kokį vėzdą iš miško parneša, įbruka į letenėles, tai medaus po langu padeda, tai šiaip, apkabinti bando. Na, žodžiu, esame lepinamos. Tik štai, nepatrauklios man meškos. Ir aš niekaip nesuprantu, kaip jos nesuvokia, kad esame truputį iš skirtingų kategorijų. Nugyventi likusius kelis savo gyvenimo metus su praplikusia meška, tebūnie, gerai įrengtame jos būste ir gana saugiam glėby – gal ir apsimoka; nereikėtų pačiai medžioti, nenušiurtų taip greitai kailiukas, nes netektų landžioti po krūmynus.
Bet, o ką man tektų daryti tuomet, kai vieną nykią rudens pavakarę, meška grįš iš posėdžio truputį pavargusi, linguos mano pusėn, apkabins ir užmigs? O jeigu ji užmigs ilgam? Juk mes žinome, kaip ilgai meškos gali miegoti. Visą žiemą gali! O ką man, vargšei lapei, su gremėzdiška meška ant krūtinės, daryti?
Juk jai nutempti reikės trijų tokių meškų, o jeigu ir jos miegos? Bijau, kad ši situacija baigtųsi mano nenaudai. O gal ne tik situacija, bet ir mano mielas lapiškas gyvenimėlis išvystų savo galą. Todėl su meškomis laikau saugų atstumą. Vaidinu, kad jos turi vilčių, bet niekada jų nepateisinu.
Buvau kartą nusižiūrėjusi vieną žvėrelį. Juoksitės! Buvau išėjusi medžioti, sustojau prie kiškių apylinkių ir žiūriu – tupi toks vienišas, mažutis, kreta iš baimės kiekvieną sekundę – pasisuko mano pusėn, dantukai išlindę, morkytė rankoje – koks grožis! Įsimylėjau, pamečiau savo lapišką gudrią galvą.
Kol mes draugavom, išėdžiau visą jo šeimyną, paskui pradėjau graužti ir gimines, draugus – bet jo neliečiau. Niekada. Ir kitoms lapėms neleidau. Visada jį saugojau ir juo rūpinausi kaip savo didžiausia laime. Mūsų bendravimas truko kelis mėnesius, vieną dieną kiškis man pasakė, kad nėra tikras, bet tikriausiai jam patinka labiau kiti kiškiai, o ne lapės. Kitą dieną jis pabėgo iš miško. Aš sumedžiojau visus likusius graužikus miške. Draugės lapės man padėjo. Ir teisingai padarėm – tie šlykštynės negali daugiau čia veistis.
Po šio įvykio buvo liūdna, reikėjo kažkaip atsigauti ir pradėjau susitikinėti su briedžiu. Jis buvo toks vienintelis mūsų miške, pabėgo iš girios – ten ėmė šėlioti medžiotojai. Briedis buvo išvaizdus, didelis toks, o dar tie ragai puikūs, tokių dar niekada nemačiau. Tiesa, pakalbėti nelabai buvo apie ką, o didžiąją dalį laiko jis baugiai klykdavo.
Tai erzino, neslėpsiu. Kartais jis ir palėbaudavo su meškom, tada parkrisdavo vidury miško ir gulėdavo. Tai taip pat erzino. Dar jis labai dažnai melsdavosi, užvertęs akis į dangų burbėdavo kažką po nosimi. Tada aš ir supratau, kad nelabai man reikalingas kvailas briedis, o dar ir religingas, tai vieną sykį kai prisilakęs gulėjo, aš jį ėmiau ir palikau ten pat.
Kalbu dabar taip ir galvoju – vis dėl to pradėsiu gyventi su vilku. Yra čia pas mus toks vienas – gerai medžioja, gyvena atsiskyręs, su niekuo nebendrauja. Gal ir įdomus toks vilkas-melancholikas. Niekada nesu susitikinėjusi su vilku, derėtų pabandyti.
Esame kartą šnekėję, aptarinėjome kiaulių kulšelių skonį, kad jis pastaruoju metu suprastėjęs. Vilkas pasakojo, kad yra ir vieną lapę suėdęs, bet skonis jam nepatiko, tai daugiau nebeės lapių. O kad ir suės, - vis geriau, negu vienai būti ir su tomis bjauriomis lapėm gyventi.
