Ar V.Janukovyčius tokiomis savo įžvalgomis ir pareiškimais labai praturtino demokratinės minties lobyną?
Nedidelė paslaptis, kad ir Lietuvoje į kaimyninės šalies įvykius žiūrima nevienareikšmiškai. Be oficialios, daugmaž ES bendrąją poziciją ir institucijų požiūrį atspindinčios nuomonės, paraštėse dažnai ir gana masyviu pavidalu prasikiša kitokie požiūriai. Kartais užuominomis arba net ir visa burna kalbama apie tai, kad sukilusi tauta, o ypač Maidano kovotojai nuolatos pažeidžia procedūrinės demokratijos normas, o ypač tada, kai pilietinio nepaklusnumo akcijos perauga į aktyvų pilietinį pasipriešinimą, įgyją atakuojantį pobūdį.
Štai internetinės spaudos pranešimų apie įvykius Ukrainoje skaitytojų komentarų skiltyse įkyriai peršama nuomonė, kad esą riaušės Kijevo centre yra kažkas panašaus į buvusį Lietuvoje kadaise minios pasistumdymą, kai dužo Seimo langai, tik neva įvykiai čia kartojasi išdidintame ekrane, drauge įgydami užaštrintą formą.
Lietuvoje, kaip žinome, miniai suvaldyti anąkart buvos pasitelkta policija, neramumų kurstytojai ir dalyviai buvo teisiami, taigi esą privalėtume suprasti ir pritarti tokiam scenarijui, kai V.Janukovyčiaus nurodymu buvo panaudota šiurkšti jėga, siekiant išvaikyti demonstrantus, o teisėsauga ruošiasi persekioti opozicijos lyderius.
Tokios analogijos plėtotė negalima nė iš tolo, yra nešvanki iš principo, kai konvejeriu žūsta žmonės. Kita vertus, diskusijoje su oponentais iš paraščių čia dabar nesiruošiu plėtoti kokios nors revoliucinės teisės teorijos, nurodant atvejus, kai procedūrinės demokratijos normų pažeidimai yra didesniu ar mažesniu laipsniu teisėti ( tokios teorijos prieštaros, kaip atrodo, lemia ir tai, kad ES institucijos trypčioja vietoje, nesiryždamos be išlygų paremti sukilusios liaudies).
Taip pat kažin ar verta, veržiantis pro atviras duris, įrodinėti visiems žinomą dalyką, kad demokratijos idėja dabartinėje Ukrainos politinėje sistemoje yra labiau patogi širma, leidžianti pridengti oligarchijos reikaliukų dėlionę, nei gyvenimo norma. Iš tiesų, pakalbėkime apie daug paprastesnį dalyką, kad V.Janukovyčius, pakalbėjęs dabar apie teisės viršenybę, pats visų pirma turėtų atsakyti prieš įstatymą už labai akivaizdžią tautos dezinformaciją, begėdišką žmonių mulkinimą, tiesiogiai išprovokuojant neramumus.
Kaip teigia legenda, smulkus vagišius V. Janukovyčius kalėjimo kameroje tapo dideliu pokerio žaidėju, dažnai laimėdavęs neįtikėtino blefo dėka. Ar tai ir nebus tas šrifto raktas, siekiant dabar suvokti įvykių seką, buvusiam kaliniui užėmus aukščiausiąjį politinį postą.
Prasikrapščius akis, nesunku bus pamatyti ir nuspręsti, kad jokios sutarties su ES V.Janukovyčius nesiruošė pasirašyti nuo pat pradžių, muilinat akis tik dėl noro užkelti savo kainą derybose su Rusija; tas pats ir dėl pažado išleisti į laisvę J.Tymošenko. Koketuodama su Europos politinėmis viršūnėmis dabartinis Ukrainos prezidentas ilgą laiką krovėsi politinį kapitalą, drauge pažadindamas didelės visuomenės dalies lūkesčius dėl būsiančių sprendimų, - o po to visa tai kanalizuojama, nuleidžiant į tualeto duobę vienu svirtelės patraukimu.
Tačiau V.Janukovyčiaus didžioji bėda yra ta, kad tauta nėra uždarytas kalėjimo kameros kontingentas su pachanais ant gultų. Galų gale vardan aiškesnio situacijos supratimo išties pabandykime įsivaizduoti, kas būtų vykę mūsų padangėje, jeigu, tarkime, A.Brazauskas, pradėjęs derybas su NATO, būtų esmingai pakeitęs savo sprendimą ir, tarkime, paprašęs Rusijos tapti Lietuvos saugumo garantu.
