Panašu, kad žaibais Kijevo kryptimi besisvaidanti, aktyvia bei pagrindine Ukrainos demokratijos drauge ir užtarėja besidedanti Lietuvos valdžia net neketina pereiti prie konkrečių ir svarbiausia – suderintų veiksmų.
Patogiausia - palaukti, kas bus
Aukščiausios Lietuvos institucijos ir jų vadovai, atrodo, nusprendė tik laukti, ką nuspręs Europos Sąjungos (ES) viršūnės ir JAV, dabar spaudžiančios ir Kijevą, ir Maskvą.
Užsienyje šiuo metu viešinti prezidentė Dalia Grybauskaitė pripažįsta, jog Ukraina atsidūrė ant pilietinio karo slenksčio, tačiau atsakomybę už tai vienodai dalija ir valdančiajai režimui, ir opozicijai bei grasina abiems. Panašu, kad tokia pozicija kol kas vyrauja ir ES viršūnėse – kaip ir dažniausiai tokiais atvejais, kai ten vis dar delsiama imtis kokių nors konkretesnių veiksmų.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kuris pats iš pradžių pasisakė prieš sankcijų Ukrainos valdžiai idėją, dabar jau už jas agituoja – tačiau ir vėlgi ne visai aišku, kokias. Jis tik reguliariai raportuoja, kad, regis, vėjas ES viršuje krypsta link sankcijų konkretiems valdžios atstovams. Ministras skubės į artimiausią specialų ES viršūnių susitikimą dėl Ukrainos.
Seimo Užsienio reikalų komitetas paskelbė specialų pareiškimą, kuriame pirmiausiai kaltina Ukrainos valdžią ir ragina ją kuo greičiau nutraukti smurtą, ragina surengti pirmalaikius parlamento ir prezidento rinkimus. Taip pat komitetas siūlo ir Lietuvos valdžiai griebtis konkrečių žingsnių – pavyzdžiui, inicijuoti padėties Ukrainoje svarstymą Jungtinių Tautų saugumo taryboje.
Tuo tarpu premjeras Algirdas Butkevičius pranešė, jog Vyriausybė rytoj skelbia Lietuvoje gedulą. Taip pat jis griežtai pasmerkė Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių, kurį paskelbė atsakingu už dabartinį smurtą ir paragino kuo greičiau nutraukti susidorojimą su demonstrantais.
Neveikia ryšių centrai
Portalo lrytas.lt paklaustas, kokių konkrečių veiksmų ar iniciatyvų tarptautinėje erdvėje ketina imtis Lietuvos valdžia, premjeras tik leido suprasti, jog ji pirmiausia stebi situaciją ir palaiko „nuolatinį ryšį“ su šalies ambasada Kijeve.
Be to, premjeras itin pabrėžė, kad Lietuva pirmiausia orientuosis į „bendrą ES poziciją“, kurios labai laukia ir tikisi. Tačiau kažkokios aktyvesnes ir platesnio mąsto Lietuvos politikos šiame bare, matyt, paprasčiausiai sunku tikėtis vien todėl, jog neveikia pagrindiniai jos koordinavimo mechanizmai ir tos struktūros, kuriose ji turėtų gimti.
Viena iš tokių tarpinstitucinio koordinavimo ir strateginių diskusijų struktūrų – VGT. Jai vadovauja prezidentas, o jos nariais yra premjeras, Seimo pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas.
Į tarybos posėdžius paprastai kviečiami Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas, Valstybės saugumo departamento vadovas bei vidaus reikalų ministras. Klausimus VGT posėdžiams gali teikti bet kuris jos narys, tačiau pačius posėdžius kviečia ir jų darbotvarkę tvirtina prezidentas. Premjeras A.Butkevičius, paklaustas, ar VGT neketina rinktis artimiausiu metu, atsakė nieko apie tai nežinąs.
Neigiamai į šį klausimą atsakė ir pats neseniai paskirtas naujas VGT sekretorius, prezidentės patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys: „Tokių planų nėra“.
Dirba apklausų režimu?
Įvairūs politikai ir ekspertai jau anksčiau piktinosi, kad Lietuvos valdžia nesiima aktyvesnių vidaus diskusijų ir planavimo Ukrainos politikos klausimu bei tuo, kad VGT apskritai yra visiškai neveikli struktūra.
Tai esą itin aiškiai rodo, jog Prezidentūra ir jos šeimininkė nemato jokio reikalo ir jokia aiškesne bei oficialia forma tartis su kitomis valstybės institucijomis, net ir itin kritiškais ir svarbiais klausimais. Pavyzdžiui, VGT nebuvo sušaukta ir šį rudenį, nors to dėl Rusijos vykdyto ekonominio karo prieš Lietuvą reikalavo kai kurie politikai.
Įstatymai numato, kad VGT paprastai šaukiama kas mėnesį, tačiau iš tiesų jos posėdžiai vyksta nepalyginamai rečiau – vos kelis kartus per matus. Tiesa, Prezidentūra leidžia suprasti, kad yra ir „kitokių veiksmų derinimo formų“, kurios esą ir taikomos užkulisiuose, o VGT posėdžiai – tik formalumas.
Paklausta, kada paskutinį kartą posėdžiavo VGT, Prezidentūra atsakė trumpai: „VGT pastarąjį kartą nutarimą yra priėmusi 2013 m. rugpjūčio mėnesį“.
Tai, kad „kitokios formos“ - galbūt yra VGT narių apklausa raštu, spėjo Seimo NSGK pirmininkas Artūras Paulauskas. „Regis pernai buvo klausta Seimo pirmininkės nuomonės dėl kažkokių skaičių krašto apsaugai, tai ji ar paklausė ir mūsų, o po to tą mūsų išvadą tikriausiai nusiuntė į Prezidentūrą.
Aš, kaip NSGK vadovas, fiziškai nesu nė karto dalyvavęs VGT posėdyje. Bet svarbiausia, kad ši struktūra apskritai apmirusi“, - sakė komiteto vadovas.
A.Paulauskas neabejojo, kad VGT turėtų susirinkti į posėdį dėl Ukrainos: „Ten tuoj prasidės rimtas karas, kuris gali tiesiogiai paveikti ir mūsų nacionalinio saugumo interesus. Be to, juk mes per savo pirmininkavimą visaip demonstravome, kad esame pagrindiniai Ukrainos partneriai ir draugai ir ši šalis mums itin svarbi“.
Ekspertai rodo į Lenkiją
Tuo tarpu Rytų Europos studijų centro analitikai Laurynas Kasčiūnas ir Marius Laurinavičius, dar praėjusį mėnesį savo specialioje studijoje, skirtoje Lietuvos pirmininkavimo ES rezultatams aptarti, kritikavo pasyvią ES ir pirmiausia Lietuvos politiką Ukrainos atžvilgiu.
Lietuvai ypač kliuvo, kad ji nesigriebė jokių aktyvesnių veiksmų po to, kai krizė Ukrainoje šiemet įžengė į dabartinę stadiją ir prieš Maidano protestuotojus buvo imta naudoti jėga. Ypač, pasak analitikų, Lietuvos pasyvumas prastai atrodė kitos svarbios žaidėjos Ukrainos fronte – kaimyninės Lenkijos veiksmų fone.
„Iš karto po to, kai buvo panaudota jėga prieš „Euromaidano“ dalyviu, Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas susitiko su visais savo vyriausybės nariais, kurie turi bent mažiausių specialių žinių apie Ukrainą, taip pat Lenkijos žvalgybos tarnybos vadovu, Rytų studijų centro direktoriumi, kad aptartų padėtį Ukrainoje ir būsimus Lenkijos veiksmus.
Prezidentas Bronislawas Komorowskis prisidėjo kiek vėliau sušaukdamas Nacionalinio saugumo tarybą tam, kad Lenkijos politikos veikėjai apie Ukrainą kalbėtų vienu balsu. Be to, po Nacionalinio saugumo tarybos posėdžio B.Komorowskis paskelbė, kad prezidentūra kartu su vyriausybe parengs naują veiksmų planą Ukrainai, naujai susidariusiomis aplinkybėmis siekdama nutiesti kelią šiai šaliai į Europą“, - rašoma studijoje, kurioje cituojami ir Lenkijos analitikai.
Tad studijos autoriai stebisi, kodėl „jokių panašių veiksmų“ nesigriebė nei Prezidentūra, nei Vyriausybė, nei Užsienio reikalų ministerija.
