Visos vienodos, lyg iš kariuomenės: trumpai kirpti plaukai ir akiniai, daugiau išskirtinių bruožų nėra. Jų rankose ir dantyse – šūsnys dokumentų. Ten – konvencijos, įstatymai, įsakai.
Regėjau, kad tos, kurios dar neseniai viešai vaidijosi, negalėdamos pasidalyti įtaka, kaulijo iš valdžios skatikų savo bergždžioms organizacijoms bei „gerajai praktikai“ paremti, įkyriai ieškojo landų link dosnių Skandinavijos ar ES fondų, jau sėkmingai užsėdo šiltus išteklius.
Tikras išsigelbėjimas smurto bei įvairių pastaruoju metu sudygusių socialinių teorijų propaguotojoms. Demokratijos ir laisvos rinkos laikais joms buvo ganėtinai sudėtinga rasti nišą manipuliuoti sausomis statistikomis, pūsti baimę varančius mitus, kiršinti vyrus ir moteris, tėvus ir vaikus, kad tik pasiektų bent menkos asmeninės naudos.
Remiantis sapno siužetu, tokioms aktyvistėms nebereikia imituoti darbo ir iš inercijos įrodinėti savo tariamos svarbos. Viskas jau jų kontrolėje – nuo privataus iki viešojo gyvenimo. Štai įkurta Šeimos krizių reguliavimo tarnyba atsakinga už kišimąsi į sutuoktinių bei sugyventinių santykius. Moterys raginamos netylėti – tučtuojau kviesti ekspertes, geriau žinančias, kaip pažaboti nenaudėlius vyrus.
Jeigu neketinate ieškoti tarpininkių, kurios bakstelėtų antrajai pusei, jos pačios nedelsiant prisistatys – užtenka tik susirūpinusio jūsų gerove piktdžiugos kaimyno ar pavyduolės draugės anoniminio skambučio. Atvykusios specialistės surašo šeimos santykių protokolą ir pradeda tyrimą: įmontuoja kameras virtuvėje bei miegamajame, ištisą parą porą stebi ir vertina.
Ne tokiu žvilgsniu į savo pačią pasižiūrėjęs, nusikeikęs ar žeminamoje pozoje ją pamylėjęs vyriokas nedelsiant per jėgą konfiskuojamas kaip pavojingas namų ūkio elementas. Nusižengėlis išvežamas į specialią perauklėjimo stovyklą, kur privalės išklausyti elgesio pokyčių kursą.
Užfiksavusių asmenybės pažangą žinovių pulkas nusidėjėlį grąžina namo, bet aukos, žinoma, iš akiračio nepaleidžia – toliau analizuoja jo ir partnerės santykių raidą. Jei vėl atsiranda pagrindas įtarti, kad nedorėlis turi kėslų pasielgti netinkamai, tarnybos stengiasi užbėgti įvykiams už akių ir parazitą nukenksminti visiems laikams.
Panašiai kaip šiais laikais sukčiausi sveikatos verslininkai kovoja su kokia nors klastinga liga: net jei jos nėra nė užuomazgų ir nejusti jokių simptomų, vis tiek reikia tautiečius bauginti, esą ji tyko nasrus prašiepusi, skatinti „nebijoti apie tai kalbėti“ ir „kažką daryti“, idant liga, kurios nebuvo, pasitrauktų dar nespėjusi užklupti, kad tik būtų kaip pasipelnyti iš suvystytų nelaimėlių.
Taigi, jau sykį įkliuvusio dėl nedorų minčių piliečio, dar nė nenustačius ir neapčiuopus jo realios grėsmės visuomenei, laukia kalėjimas. Tuomet perauklėjimo etapas liks tik kaip saldus prisiminimas. Mat nusikaltėlio turtas atimamas ir pereina socialinių prievaizdų žinion. Žmona privalo pateikti skyrybų prašymą, o vaikai negali matytis su tėčiu, kadangi jis esą galimai kelia žalą nepilnamečių vystymuisi bei orumui. Pasipriešinę šiam aktui artimieji išvežami į specialų Sutrikusio elgesio šalinimo centrą.
Mažieji, kaip supratote, operatyviai atskiriami nuo mamos, kuri per klaidą buvo susidėjusi su netinkamu individu, ir perduodami norvegų ar kitų pažangių užsieniečių, jau seniai susimokėjusių tarnyboms avansą už pasirinktus sveikus įvaikius, globon. Prie viso to, dar sapnavau, kad nuo gimdytojų atplėštiems vaikams į pakaklę įleidžiamas ir aktyvuojamas papildomas „mikročipas“, žymintis naujo gyvenimo pradžią.
Tokia pati vaiko apsaugos nuo galimos žalos jo raidai priemonė taikoma, jeigu tėvai vengia atžalą auklėti pagal privalomas ugdymo programas. Tarkim, praleidinėja ar net visiškai ignoruoja kartą per savaitę darželyje vykstančius tapatybės apsikeitimo žiburėlius, kurių metu mergaitės vaidina berniukus, o berniukai persirengia mergaitėmis.
Mažamečio perdavimas į saugesnę aplinką numatytas, ir kai suaugę artimieji įtariami vaiko informavimu apie biologinius lyčių skirtumus. Itin griežtos sankcijos laukia šeimų, kur sūnūs mokomi būti tikrais vyrais ir nežliumbti kaip išpaikintos mergaitės, o mergaitės sudrausminamos, kai elgiasi kaip išdykę bernai.
Be abejo, sapnavau ir, kad visapusiška kontrolė persmelkusi viešąją erdvę, žiniasklaidą. Žodžio ir minties reguliavimo tarnyba bei jai pavaldūs cenzūros organai stebi menininkų, leidėjų, žurnalistų, rašytojų veiklą ir rūpinasi kokybišku turiniu, kad piliečių nepasiektų karikatūros, šaržai, anekdotai. Idant apsaugotų žmonių teises ir garbę, cenzoriai neleidžia valdžios ar tam tikrų organizacijų bei jų puoselėjamų socialinių reiškinių kritikos, pašaipos, juolab kandžių metaforų.
Valdžią ir jai tarnaujančias institucijas galima tik šlovinti. Pažeidėjai netenka teisės į savo profesiją ir darbą, privalo išklausyti specialius švietimo kursus, o nepažangiausieji keliauja už grotų.
Tuomet sapno erdvė persirita į oro uostus, geležinkelio ir autobusų stotis. Matau išlikusių piliečių grūstis, virš kurių kyla panikos dūmai. Žmonės masiškai bėga į motulės Rusijos glėbį ir patys, su didžiausiu noru, traukia net ne į Sočį, o į Sibiro taigą pas spiečius uodų. Nes ten – žymiai daugiau laisvės ir saugiau, nei europietiškos lietingos Lietuvos lygumose ir pelkėse.
Tokia vizija po dešimties metų. Laimė, tai tebuvo sapnas. Todėl tikėtina, kad visa tai įvyks kur kas vėliau.
