Tik vargu ar šiuos žodžius Varšuva pripažins Vilniaus geros valios lenkų mažumos atžvilgiu ženklu.
Tokią, pasak politikos ekspertų, net nediplomatišką sąlygą susitikimui su A.Butkevičiumi iškėlė Lenkijos premjeras D.Tuskas.
Tai mūsų Vyriausybės vadovą įstūmė į keblią padėtį. Šio mėnesio pradžioje A.Butkevičius pasidžiaugė, kad D.Tuskas jį pakvietė susitikti artimiausiu metu ir esą konkreti data jau derinama.
Tačiau netrukus iš Varšuvos pliūptelėjo pirmoji šalto vandens srovė – Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis suabejojo, ar prasminga susitikinėti, kol, jo nuomone, nėra jokių poslinkių Lietuvoje sprendžiant lenkų tautinės mažumos problemas.
A.Butkevičius dar mėgino aiškinti, jog Lenkijos premjeras visai neprivalo atsiklausti savo užsienio reikalų ministro, su kuo jam verta susitikti.
Bet šią savaitę iš peties rėžė ir pats D.Tuskas. Jis tiesiai šviesiai pareiškė, jog susitikimas su Lietuvos Vyriausybės vadovu būtų prasmingas tik tuomet, jeigu Vilnius rodytų aiškiai geresnę valią.
D.Tuskas sako nenorįs suteikti pagrindo manyti, jog abiejų šalių tarpusavio santykiai neturi problemų, ir dabar esą jis lauks sprendimų arba bent ženklų, kurie jį įtikintų vykstančiais pokyčiais į gera.
Po tokio pareiškimo bent artimiausiu metu sunku tikėtis kaimyninių valstybių premjerų geranoriško pokalbio.
Pastaruoju metu Lenkijos ginčas su Lietuva iš esmės suvedamas į du lenkų reikalavimus – jų pavardžių rašybą pasuose lenkiškais rašmenimis ir dvikalbes vietovardžių lenteles tautinių mažumų gausiai gyvenamose savivaldybėse.
Žinoma, labiau tiktų sakyti, kad tai ne tiek lenkų tautinei mažumai realiai labai aktualios problemos, kiek LLRA politiniai reikalavimai, kuriais ši partija grindė ir ankstesnes savo rinkimų kampanijas, ir dabartinę, kai jos lyderis V.Tomaševskis vėl veržiasi į europarlamentaro kėdę ir kartu kandidatuoja į Lietuvos prezidento postą.
Būtų naivu manyti, kad lenkų realus gyvenimas nors kiek pasikeistų įteisinus tiek pavardžių, tiek vietovardžių lenkišką rašybą. Tai tapo tik politiniu principu, kuriuo sėkmingai naudojasi LLRA, telkdama savo rinkėjus ir dar žvejodama paramą iš Lenkijos.
Iki raudonumo įkaitindami politinę atmosferą LLRA pasistengė pavardžių ir vietovardžių rašybos problemą įstumti į aklavietę.
Juk jei dabar Vilnius tenkintų LLRA reikalavimus, kuriuos ultimatyviai remia Varšuva, daug kam mūsų šalyje atrodytų, jog Lietuva kapituliuoja.
Žinant sudėtingus lenkų ir lietuvių tautų istorinius santykius, mūsų šalies politinėms jėgoms be galo sudėtinga rasti tokį šios problemos sprendimo būdą, kuris tenkintų ir Lenkiją, ir kartu nesukeltų nemažos dalies lietuvių pasipiktinimo.
Akivaizdu, kad toks scenarijus labiausiai ir džiugina LLRA, ypač artėjant rinkimams. Tai rodo nesiliaujančios šios partijos veikėjų pastangos Lietuvoje kurstyti tautinę įtampą.
Naujausias pavyzdys – LLRA atstovaujančios energetikos viceministrės R.Cytackos akibrokštas, kai ji prie savo namo Šalčininkų rajone neiškėlė valstybinės vėliavos Lietuvai švenčiant Vasario 16-ąją.
Gal tai ir nebūtų didelio dėmesio vertas įvykis, jei ne nuolat Lietuvos valdžią provokuojantis minėtos pareigūnės elgesys.
Pirmiausia prezidentę D.Grybauskaitę ji viešai apkaltino melavus, jog nė vienos tarptautinės organizacijos ataskaitoje Lietuva nekaltinama tautinių mažumų teisių pažeidimais.
Kai A.Butkevičius paragino LLRA deleguotą energetikos ministrą J.Neverovičių atleisti R.Cytacką iš pareigų, ji įžūliai nuo savo namo nukabino ne neteisėtai kabantį lenkišką gatvės pavadinimo užrašą, o lietuvišką. Ir tik kilus dar vienam skandalui pakabino lentelę valstybine kalba.
Šie žaidimai greičiausiai vyksta ne vien viceministrės valia.
Neabejotina, jog labiausiai konfliktų eskalavimu suinteresuotas šiltą europarlamentaro kėdę išsaugoti trokštantis V.Tomaševskis. Būtent jam dabar naudinga viena ranka provokuoti premjerą A.Butkevičių, kad jis spaustų J.Neverovičių, o kita ranka neleisti LLRA deleguotam ministrui bausti R.Cytackos.
Asmeniniams V.Tomaševskio politiniams siekiams, ko gero, padėtų net LLRA pašalinimas iš valdančiosios koalicijos prieš pat rinkimus.
Tik vargu ar tai nudžiugintų kitus valdžios postų gavusius šios partijos veikėjus.
Vis dėlto jau galima įžvelgti, kad LLRA įtraukimas į valdančiąją koaliciją tikrai nepadėjo gerinti santykių su Lenkija.
Priešingai, buvo sukurta prielaidų naujoms provokacijoms. Viltys pamažu ištirpdyti prezidentės D.Grybauskaitės ir buvusios konservatorių valdžios dėka susidariusį dvišalių santykių įšalą nepasiteisino.
Kita vertus, nors LLRA priklausymas valdančiajai koalicijai dabar atrodo kaip nesusipratimas, skuboti sprendimai pašalinti šią partiją iš valdžios Lietuvai irgi gali būti nenaudingi.
