Tai, ką matome Kijeve ir kituose miestuose, kur dega valdžios pastatai, mirtinai uždaužomi, šaudomi žmonės iš abiejų konfliktuojančių pusių, vis labiau primena neramumų pradžią Libijoje, Sirijoje. Kuo minėti neramumai – iš pradžių protestai, o vėliau ir ginkluoti susidūrimai baigėsi, matėme ar tebematome iki šiol.
Tokioje situacijoje labai lengva pasiduoti emocijoms, reaguoti ne šaltai, o karštakošiškai. Įsivaizduokite, kad esate nedideliame kambaryje, kur sproginėja petardos. Ramus likti negali – verda emocijos, kraują užlieja adrenalinas ir veikia instinktai. Pirmiausiai noras išsigelbėti, o tada jau ieškai kaltų – kas tai padarė?
Dar baisesnis jausmas Ukrainos miestų, pirmiausiai sostinės gatvėse, kur sproginėja ne tik petardos, bet ir granatos, o nuo tikrų snaiperių kulkų žūsta žmonės.
Panašu, kad snaiperiai veikia abejose pusėse ir jie turi konkretų tikslą, nes tokių šaulių užduotis masinių konfliktų metu paprastai yra ne šiaip gyvosios jėgos naikinimas, o bandymas įbauginti, provokuoti atsakomiesiems veiksmams.
Bet jei emocijos Kijevo gatvėse gali priversti prie tikro karo, tai nuomonių karas viešojoje erdvėje vyksta jau seniai ir vis aršėja. Tai ypač galima pamatyti Lietuvoje. Ir neatsitiktinai.
Skirtingai nei Vakarų šalims, kurios smurto akivaizdoje vis dar atrodo pasimetusios, kiek išskydusios ir vis dar neišsivadavusios iš iliuzijų dėl galimybės draugiškai susitarti su Rusijos bei Ukrainos valdžia, mums Ukraina yra istoriškai ir geografiškai artima. Ir labiau bei nuoširdžiau rūpi.
Jei iš kitų Vakarų šalių ukrainiečiai tesulaukia diplomatinio „susirūpinimo bei pasmerkimo“, kuriuos čia pat siūlo vakariečiams susikišti į vieną vietą, tai iš Lietuvos, kad ir kokia maža ji būtų, matome nuoširdžių emocijų pliūpsnį.
Tik ar to užtenka, kad suprastume, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje? 1991-siais išsivadavę iš Sovietinės imperijos gniaužtų mes tarsi žinome, ką reiškia taikus pasipriešinimas, protestai prieš orvelišką režimą, kokia svarbi tarptautinė parama.
Ką reiškia būti prie televizijos bokšto sausio 13-ąją ir klausytis veikėjų, kurie aiškina, jog „savi šaudė į savus“? Bet stebint reakcijas Lietuvoje, išryškėja dvi priešingos stovyklos: savaip naivios, angažuotos.
Yra ir sovietmetį mačiusi, jo sveikai nekenčianti, ir atvirkščiai - nepriklausomoje Lietuvoje užaugusios kartos. Pasirinkusios vakarietišką kryptį, tačiau pastebimai neišvengianti to naivaus ir paviršutiniško emocijų užkrato. Tai ir džiugu, ir kartu kiek piktina.
Būtent tas susirūpinusio vakariečio sindromas verčia stebėtis, baisėtis tuo, kas vyksta pasaulio užkampiuose, net jei kalbama ne apie užkampius, o apie kaimynus.
Tas susirūpinimas gali būti nuoširdus, bet toks nusaldintas ir supaprastintas, tarsi viską galima būtų paaiškinti animaciniame filme vaikams apie blogio ir gėrio jėgas.
Dabar jie baisisi tuo, kas vyksta Ukrainoje ir negalvodami visą kaltę verčia vien V.Janukovyčiaus režimui, jau mistifikuotam „Berkutui“, tarsi Mordoro legionų smogiamajam būriui. Jie mato žvėris vienoje pusėje ir prieš juos sukilusius taikius protestuotojus. Dega žvakutės, laužai, „Facebook“ mirga Ukrainos ir Lietuvos vėliavomis.
Taip, jie teisūs – Ukrainos milicija bei vidaus pajėgos elgiasi kaip banditai, veikia išvien su Lietuvoje marozais ir buduliais paprastai vadinamais „tituškom“. Jie daužo kelyje pasitaikiusius žmonės iki sąmonės netekimo ar iki mirties. Kai milicija mėto akmenis, Molotovo kokteilius, kai į neginkluotus žmones šaudo snaiperiai – ar jie dar gali vadintis pareigūnais?
Visa tai fiksuojama ir matoma tiesiogiai. Todėl susirūpinęs vakarietis negali netylėti, jis – socialinis gyvūnas ir siaubu dalijasi su pažįstamais, draugais, ragina „kažką daryti“, rasti ir nubausti kaltuosius. Žinoma – režimą!
О kita pusė iš karto žeria savus argumentus – jei Londono, Niujorko, Paryžiaus, Berlyno ar kito Vakarų didmiesčio centrą užėmusi minia degintų padangas, jei svaidydama Molotovo kokteilius reikalautų demokratiškai išrinktos valdžios pasitraukimo, ar pareigūnai nesielgtų kitaip?
Ar tie vadinamieji Ukrainos protestuotojai patys nešaudo iš ginklų, nemuša, nežudo pareigūnų? Nejau tokie protestuotojai nebūtų vadinami riaušininkais, nusikaltėliais, anarchistais?
Ir žinoma – nemirtingas argumentas: ar sausio 16-ąją prie Seimo Lietuvos pareigūnai nešaudė į minią guminėmis kulkomis?
Ginčytis su tokiais be emocijų sudėtinga – ir pačiam verda pyktis, ir argumentų jie nenori girdėti. Jiems neįdomu, kad bet kuris automatą į minią nukreipęs pareigūnas Vakarų šalyje būtų nuteistas.
Ką jau kalbėti apie akmenų, Molotovo kokteilių mėtymą,veikimą išvien su vietinėmis budulių gaujomis ir šaudymą iš kovinių ginklų į protestuotojus. Tai neįsivaizduojama. Ir jiems neįrodysi, kuo ypatinga Ukraina, kuo svarbi ji Rusijai, ir kaip abejingai reaguoja „grobuoniškieji“ Vakarai.
O jau visai beprasmiška ginčytis su tais, kurie įvykius Ukrainoje mato, kaip JAV, žydų ar kitų Vakarų jėgų sąmokslą, norint nuversti valdžią. Skirti pinigai, apmokyti banditai, fašistai, savi šaudo į savus – nes kam gi kitam, jei ne JAV, iškrypėlių Europai reikalinga silpna, suskaldyta Ukraina?
Kur mes visą šią negudrią, bet šlykščiai įkyrią dainelę jau girdėjome? Ją giedojo „Jedinstvininkai“ Vilniuje 1991-siais, tęsdamas A.Nevzorovo tradicijas apie Vakarų sąmokslą dabar gieda Kremliaus „žurnalistas“ D.Kiseliovas, o šią negudrią giesmę choru traukia tituškinio mentaliteto žmonės.
Ne tik Ukrainoje, kur tituškos siautėja gatvėse, bet ir Lietuvoje. Ir interneto komentaruose, ir socialiniuose tinkluose jau nebesislapstydami iš visų pakampių lenda lietuviškieji tituškinai.
Dar neseniai aktyviai neigę, kad saugumo pajėgos žudo žmones, dabar jie nusimeta kaukes ir sveikina: „pagaliau! Žudykit juos, sudorokit tuos fašistus, euroiškrypėlius!“
Juos vienija neapykanta viskam, kas ateina iš Vakarų, jie naiviai ir šventai tiki savo tiesa.
Tačiau svarbu suvokti ne tik kad tai, kas vyksta Ukrainoje, yra gerokai sudėtingiau nei blogio ir gėrio kova. Kas iš tikrųjų tampo milicijos virvutes – pats V.Janukovyčus, su kuriuo susitikę žmonės jau seniai kalba, kad jis nelabai suvokia situacijos, kalba, tarsi nieko nežinotų, būtų izoliuotas?
Kas provokuoja riaušes su milicija ir kas įsako šaudyti į žmones? Akivaizdu, kad naudos faktorius yra svarbiausias.
Ir skirtingai nei kiti vakariečiai mes, kalbantys apie bendrą istoriją su ukrainiečiais, teigiantys, kad juos geriau suprantame, pažįstame, lyg ir turėtume mastyti blaiviau.
Mat nepaisant to, kas nutiks su V.Janukovyčiaus valdžia, dabar jau akivaizdu, kad nuo jo nusisuko didžioji dalis šalį realiai valdančių ir didžiausią įtaką turinčių oligarchų.
Būtent jiems, kuriems pakibo realių ES sankcijų grėsmė, V.Janukovyčius dabar yra „mušta korta“ ir jie gali nominalųjį šalies vadovą ne tik visiškai sukompromituoti, bet ir priversti sprukti. Visi šunys dabar kariami ant jo ir kiekvienas šūvis tėra bejėgiškumo ženklas, kad artėja lemtinga valanda.
Tik kas tada perimtų valdžią? Greičiausiai ta pati, kelis neryžtingus, neaiškias ir dažnai visiškai neeuropietiškas vertybes vertybes turinčius bei trapią sąjungą prieš bendrą priešą palaikančius lyderius. Labai tikėtina, kad šiuos lyderius oligarchai galės valdyti taip pat sėkmingai, kaip ir V.Janukovyčių. Tad kyla klausimas – ar verta ta visa kova, visos tos aukos?
Mano manymu vis dėlto verta. Turėtume suvokti, kad ukrainiečiai jau nebemato kelio atgal, kad jie nebenori būti valdomi suįžūlėjusios banditiškos valdžios. Kad ir kas ta „valdžia“ bebūtų.
Jie nebemato kito, demokratinio būdo, jiems per vėlu jungtis į Baltijos kelią, žiedu apjuosti parlamentą, kai į juos šaudo. Jie tenori atsikratyti režimo, kuris, suprantama, laikosi įsikibęs.
Tebūnie norima atsikratyti ir demokratiniu keliu išrinkto režimo – A.Hitleris su savo naciais į valdžią juk pateko irgi demokratiniu keliu.
Ir taip, demonstrantai yra riaušininkai, taip, jie formaliai nesilaiko įstatymų, jie yra ginkluoti sukilėliai. Ir galiausiai yra didelė tikimybė, kad laimėję savo revoliuciją jie nusivils tuo, kas laukia po šių kruvinų įvykių. Taip labai dažnai nutinka.
Bet nepaisant visų tų nešvarių priemonių, viltis, kad tarp Rytų ir Vakarų persiplėšusi Ukraina pagaliau pasuks tuo neidealiu, bet teisingu keliu, kuriuo pasuko Lietuva yra svarbesnė.
Nors, kaip rodo mūsų pavyzdys, nei tituškos, nei į Rusiją su ilgesiu sovietinės imperijos besidairantys žmonės staiga neišnyks. Bet galbūt ateis ta diena, kai ukrainiečiai, jau kaip susirūpinę vakariečiai aikčios stebėdami vaizdus iš Rusijos, kur galimai kartosis 1991-ųjų įvykiai.
