Tarkime, arklas – poetinis darbo simbolis. Net toli apsidairę nerasime kitos tautos, kuriai žemė keltų tokį jausmą, artimą lytiniam susijaudinimui, o kai kurių veikėjų atveju netgi jį pranokstantį. Šventas reikalas!
Kur tik pažiūrėsi – milžinkapiai, alkos, krivių giraitės. Ne XXI amžiaus valstybė, o didinga elfų karalystė, kovojanti už amžinąją girią prieš „Briuselio kopūstus“, „paiderastus“ ir kitus aštriadančius trolius.
Jei dirvožemio referendumo sumanytojai nemeluoja, už amžiną teisę į tautinį arklą pasirašo 300 tūkstančių brolių artojų.
Dešimtoji dalis valstybėje likusių piliečių. Gal jau kiek mažiau nei Maironio laikais, bet vis tiek įspūdinga.
O kaipgi antro senosios formulės elemento reikalai? Ar rūpi dar kam nors knyga? Dar ir kaip – Vilniuje vakar prasidėjo tradiciniai atlaidai, vadinami Knygų muge.
Jau 15 metai aplinkinius kelius prie rūmų sostinėje užkemša automobiliai, pažliugusiose pievose vinguriuoja laukiančiųjų eilės, minios šturmuoja knygų rietuves.
Žmonės nebesutelpa į vidų, reikia daugiau salių! Toks renginys turėtų trukti mažiausiai mėnesį. Gal tada ir galėtų apsilankyti visi norintys?
Arklas ir knyga – puiku, bet geriausiai mums sekasi su daina. Yra toks vienas reikalas, jau daugelį metų neduodantis ramybės kiekvienam doram lietuviui. „Eurovizija“.
Kiek vilčių sudėta, kiek kartėlio nuryta stebint tuos skaičiavimus ir vėl nieko nepešant.
Nenusiminkime. Gal tai netgi gerai – turime dėl ko stengtis, kovoti, nenurimti. Kad pagaliau būtų įvykdyti visi tautos dainiaus priesakai.
