Bet leiskite dar perklausti - ar tiesa iš tiesų visados yra kažkur per vidurį? Jeigu būtų taip, tai oponuojančioms pusėms užtektų nueiti savo kelio dalį, siekiant požiūrių išlyginimo, perteklinių pretenzijų atsisakymo, galop pasveikinant viena kitą su beasmenės tiesos pergale, kai pralaimima asmeniškai.
Iš kitos pusės žiūrint, be kokiu atveju diametraliai priešingos nuomonės išryškinimas iš tiesų gali padėti atpažinti pagal veidrodinio apvertimo principą savosios pozicijos vienpusiškumą, leidžiant sau suabejoti: ar pats nesi toks pat vienos briaunos, tik su priešingu ženklu?
Tačiau blogiausia yra tai, kad tavoji pozicija tavo orumo sąskaitos kaina kartais gali pradėti sutapti su oficialių institucijų išsakoma pozicija (retai, bet pasitaiko), kai savo ruožtu mūsų skeptiškoje epochoje oficialumas nuomonių rinkoje neturi jokios vertės, iš tolo baidomasi galimo tiesos iškreivinimo propagandiniais sumetimais, taigi dažnai labiau linkstama tikėti nesušukuotomis, kuriozinėmis, net neįtikėtinomis nuomonėmis, ypač kai toks pasirinkimas tenkina vaizduotės kaprizus arba gali dar ir kitaip pakutenti nervus. Tačiau minėto straipsnio autorius užtikrina, kad ,siekiant pašalinti visas kolizijas, į aptariamus įvykius bus žiūrima sistemiškai, bandant susieti atskirus faktus į visumą, įveikiant įsivyravusį mūsuose šios problemos aptarime fragmentiškumą, argumentų padrikumą. Tačiau, kaip greitai ir išaiškėja, sistematiškumas sistematiškumui nelygus.
Įsivaizduokite, tokioje sportiškoje šalyje kaip Rusija, vyksta pasaulinės stendinio spjaudymo varžybos, pavadinkime tai savotišku biatlonu, telpančiu tiek į vasaros, tiek į žiemos žaidynių formatą. O varžybų sąlygos tokios: reikalaujama iš dalyvių spjūviu išdaužti stendo su padėta ten JAV vėliava (jeigu norite, galite įsivaizduoti kitą JAV ar ES simbolį, įaistrinantį dalyvių sielas) stiklą. Varžosi dručkiai, sugebantys iš giliai atsikrenkšti ir taip dėti, kad subirbia stiklai. Kas pirmas nuskins čia nugalėtojo prizą?
Pasirodo, tai buvo paprastas žmogelis, nustebinęs ne tiek plačiais pečiais, kiek kuklumu ir neišrankumu, renkantis išbandytas priemones. Taigi pastarasis nulaižė visa tai kas kabėjo ant aptarto stendo stiklo nuo anksčiau paleistų užtaisų, o tokiu būdu sukaupti ištekliai leido ne tik perspjauti patį velnią, bet ir pademonstruoti visaapimantį sistematiškumą. Toks štai beveik gastronominis sprendimas.
Neteko viešėti JAV, taigi priklausau tai grupelei žmonių, kurie dar vis abejoja, ar tokia šalis išties realiai egzistuoja, ar tai yra tik dar viena įsisvajojusio žmogaus sukurpta utopija, pasakojimas prisisapnavus. Tačiau sovietinės Rusijos imperijos „gėrį“ teko patirti ant savo kailio, taigi Rusijos priešpastatymas JAV kaip dvigalvio angelo uodeguotam demonui negali taip lengvai įtikinti tokį apšaudytą žvirblį (arba nupešiotą varną) kaip šių eilučių autorius.
Atsirenkant faktus, tik nedaug, keliais mikronais pakreipiant teiginį po teiginio savo naudai, o po to viską sumuojant galima toli nuriedėti kurpiant melą ant pusiau tiesos pagrindų, kai dar yra kažkiek rūpinamasi keisčiausių išvadų tikėtinumo išvaizda, jų drapiruote. Tačiau atskirais atvejai mūsų polemistas nesirūpina jokia kazuistikos detalizacija, driokstelėdamas, pavyzdžiui apie tai, kad būtent JAV visų pirma yra suinteresuota, jog Rusija okupuotų Rytų Ukrainą, tokiu neteisėtu veiksmu sukompromituodama save viso pasaulio akivaizdoje.
Taigi pirmoji esą visados yra linkusi pastūmėti antrąją į pražūtingą avantiūrą, todėl iš anksto žinome – dėl visa to, kas čia gali atsitikti blogiausio, kalčiausia galop liks ta pati Amerika. Taigi galbūt ir Lietuvos sovietinė okupacija, taip pat, tarkime, neseniai įvykęs Gruzijos užpuolimas yra velniškai klastingų amerikonų, visados žarstančių žarijas svetimomis rankomis, užmačių įgyvendinimo pasekmė?
Autorius, be visa ko kito, atkreipia dėmesį, kad be Ukrainos Rusija lieka neapginta. Tačiau pagalvokime dar ir dėl to, ar pati ukrainiečių tauta yra linkusi tenkintis tokiu savo misijos supratimu - apginti Rusiją, tapti jos saugumo užnugariu, užstatant savo likimą – o galbūt turi teisę ieškoti savo vietos pasaulyje kaip laisva tauta tarp kitų tautų, kurdama laisvą ir demokratinę, didžiausią Europoje valstybę.
Kitas klausimas, ar autorius, nustebinęs netikėtomis įžvalgomis, išties yra toks drąsus žmogus kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?
Ogi išsisklaidžius propagandiniams dūmams nesunkiai pastebėsite, kad fundamentalusis prorusiškumas mūsų padangėje tampa vis labiau nirtulingu konjunktūros arkliuku, galinčiu užnešti ne ant vienos įsivaizduojamos kalvos. Toks išjodinėjimas nekritišku prorusiškumu dabar neretai žada kažką panašaus į sėkmę ne tik verslo ar politikos srityje, bet taip pat ir akademinėje sferoje. Reikia tiktai išdrįsti atsisakyti dar užsilikusių skrupulingumo likučių
