Nesvarbu, kas šią savaitę įžiebė pirmąją kruvino sūkurio kibirkštį – valdžia ar radikaliausia opozicijos dalis. Šie įvykiai aiškiai parodė, kas jau seniai buvo akivaizdu, – V.Janukovyčiaus režimas visada laikė prievartą svarbiausiu būdu išlikti.
Tik po to, kai valdžiai nepavyko palaužti Maidano net po kruvino teroro, prezidentas ir jo aplinka pabandė žengti aptakaus politinio laviravimo ir pažadų keliu, iš kurio bet kada vėl gali pasukti į prievartos aklagatvį.
Neabejotina, jog tuo šventai įsitikinę dauguma Maidaną savo krauju aplaisčiusių žmonių, kurie nori kaltųjų galvų jau dabar. O ukrainiečių radikalams, kurių formalūs opozicijos lyderiai nevaldo jau seniai, apskritai nereikia nieko, išskyrus karą.
Jokių politinių susitarimų, regis, nenori ir V.Janukovyčiui už nugaros stovintis Kremlius, kurio planuose tikriausiai numatytas ir kraštutinis scenarijus – tyčinis Ukrainos skaldymas. Bet kokiu atveju tolesnis šalies slydimas į ilgalaikę socialinę, politinę bei ekonominę krizę, pilietinį karą, taip pat subyrėjimą į dvi ar net tris dalis toliau lieka realiu ateities scenarijumi.
Juk svarbiausios dabartinės krizės priežastys – dešimtmečius besikaupusios ir visų valdžių tik aštrintos esminės ekonominės ir socialinės problemos, korupcija ir oligarchinis šalies valdymas – kol kas neišsprendžiamos.
Būtent todėl trapus dabartinės krizės Ukrainoje atokvėpis, svarstyklių lėkštėms pakrypus į vieną ar į kitą pusę, gali būti trumpalaikis. Tai tikėtina juo labiau, kuo ilgiau V.Janukovyčius liks valdžioje, o prezidento viešųjų ryšių manevrai, pavyzdžiui, „baudžiant“ kai kuriuos kaltuosius dėl kraujo ar „kovojant“ su korupcija, bus kuo akivaizdesni.
Nedaug veiksmingesnė atrodo ir dabartinė opozicija, net jeigu jai pavyks užimti valdžią. Kad ir kaip būtų, būtent V.Janukovyčiaus režimui tenka didžiausia atsakomybė už šią kruviną aklavietę, kurioje atsidūrė visa šalis ir kurioje ji gali maltis ilgus metus.
Antroji iš didžiausių atsakomybės dalių, žinoma, tenka besiblaškančiu režimu manipuliuojančiai ir jį prie savęs dar labiau pririšančiai Rusijai.
Tam tikrą atsakomybės dalį turi prisiimti ir opozicija – tiek aiškaus politinių veiksmų plano ar programos neturinti jos politinė viršūnėlė, tiek nevaldomos radikaliosios grupės.
Akivaizdu, kad už šią situaciją atsakingi ir Vakarai. ES bei JAV iki šiol ne tik neturi nuoseklios politinės strategijos dėl Ukrainos ateities, bet ir apskritai nenumatė, kur viskas jau seniai krypsta.
Sankcijų prieš režimo atstovus ir jų pinigus užsienyje griebtasi tik jau liejantis kraujo upėms. Bet kas bus toliau? Ar režimui gresia tarptautinė kriminalinė atsakomybė? Tai kol kas irgi neaišku.
Susidaro įspūdis, jog ES viršūnės dabar tiesiog paniškai mėgina gesinti gaisrą, kuris gali paliesti ir jų namus. Kita vertus, kokio strateginio įžvalgumo norėti iš europiečių, ypač lietuvių, jeigu pastarieji pražiopso svarbius procesus savo pačių kieme, o po to blaškosi nežinodami, ką daryti.
Antai šią savaitę Vyriausioji rinkimų komisija po cirku virtusio posėdžio vis dėlto perdavė referendumo dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams parašus Seimui, nors ir nenustatė, kiek jų yra.
Valdantieji socialdemokratai ir juos remianti dešinioji opozicija savo lyderių lūpomis jau pažadėjo blokuoti referendumą pasitelkdama Konstitucinį teismą ar kitus teismus. Žinoma, parlamente referendumo priešininkų pajėgos turėtų būti didesnės nei karštų šalininkų „drąsuolių“ ar su jais flirtuojančių valdančiųjų „darbiečių“ bei „tvarkiečių“.
Bet tokie veiksmai neabejotinai didins ir taip jau didžiulį violetinės-rudos publikos bei už jų stovinčio kone trečdalio milijono rinkėjų įniršį ir savo galios pojūtį. Beje, į tuos rinkėjus jau ima dairytis ir kai kurie priešingos stovyklos atstovai, pavyzdžiui, prezidentė D.Grybauskaitė.
Anksčiau kategoriškai pliekusi referendumo rengėjus dėl klastingų užmačių prieš Lietuvos narystę ES vakar šalies vadovė staiga pradėjo miglotai samprotauti, kad Lietuvos žemė turi priklausyti pirmiausia lietuviams ir kad ji nesakanti, jog referendumo nereikia.
O socialdemokratų kandidatas į prezidentus Z.Balčytis tiesiai pareiškė, kad referendumas turėtų įvykti, nors pati jo idėja ir bloga.
Tad artėjant rinkimams ir didėjant referendumo šalininkų spaudimui jo priešininkų frontas gali dar labiau subraškėti. Negana to, žemės referendumą organizuojanti publika jau paskelbė apie planus rengti prieš euro įvedimą nukreiptą lito referendumą.
Kaip elgsis valdžios veikėjai, jei ir šie užmojai, nutaikyti į nepagrįstas dalies visuomenės baimes, sulauks didelės piliečių paramos?
