Paradoksalu, bet būtent toks jo elgesys tapo trapiu vienijančiu veiksniu tarp Vakarų ir Rytų Ukrainos žmonių. Tai gali tapti šalies skilimą stabdančiu veiksniu. Galiausiai suprasta, kad valdžios kaita būtina. Bus surengti nauji rinkimai. Dauguma žmonių sutinka, kad šaliai reikalingi politiniai, ekonominiai pokyčiai ir taika.
Kas ir kaip bus baudžiamas?
Vis dėlto pradinis įspūdis apgaulingas. Taikos nori tikrai ne visi, nes taikos ir stabilumo sąlygomis „Dešiniojo sektoriaus“ radikalus judėjimas greitai praras per Maidane įgytą savo įtaką. Jų nereikia nei ES, nei naujajai Ukrainos valdžiai. Štai čia iškyla tam tikrų sudėtingumų. ES ir JAV siūlytas planas šaliai – tai sugrįžimas prie 2004 m. konstitucijos. Jis jau įvykdytas. Pagal šią konstituciją šalies galių svertas nuo prezidento institucijos perkeliamas parlamentui.
Radai suteikiamos didžiausios galios šalies valdymo sistemoje, kartu apimančios ir vadovavimą policijai bei saugumo pajėgoms. Būtent šios struktūros vykdė tuo metu teisėtos valdžios įsakymus dėl kovos su protestuotojais. O „Dešiniojo sektoriaus“ radikalai kovėsi priešingoje barikadų pusėje, bet akivaizdžių teisinių nusižengimų padarė abi pusės. Kyla svarbus klausimas: ar bus objektyviai baudžiami visi, ar tik tie, kurie kovojo prieš opozicijos remiamus protestuotojus?
Anot pirminių pareiškimų, kad D.Jarošo vadovaujamo „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojai ne tik nebus baudžiami, bet. priešingai, bus įtraukti į naujas Ukrainos politinio valdymo ir teisėsaugos institucijų struktūras. Jie reikalauja politinės galios, nes teigia tam turį teisę, iškovotą per kovą Maidane.
Jie tikina niekur nesiruošiantys trauktis. Jų baiminasi net opozicijos lyderiai, nes patys matė, ką gali jų sukarintos struktūros, suskirstytos į vadinamąsias šimtines. Tvarkos šalyje atkūrimo patikėjimas ir „Dešiniojo sektoriaus“ atstovams reiškia jų politinės įtakos didėjimą, o jų veiksmus prognozuoti itin sudėtinga.
Štai čia ir išryškėja ateityje galima takoskyra – dėl susikompromitavusio V.Janukovyčiaus netinkamumo valdyti šalį sutaria jau dauguma, bet visa rytinė Ukrainos dalis ir net dalis Vakarų Ukrainos žmonių itin neigiamai vertina „Dešinįjį sektorių“ ir jam artimas kraštutinių dešiniųjų nacionalistų organizacijas. Jų įtraukimas į oficialias jėgos struktūras reiškia, jog susiskaldymas tarp ukrainiečių ir rusų tautybių žmonių didėja.
Jeigu jų įtaka stiprės – neišvengiamai pasireikš rytinių šalies regionų noru įgauti didesnę autonomiją ar net reikalauti atsiskyrimo. Tą daugiau rusiškų regionų poziciją itin rems ir Rusijos valdžia, remdamasi, kad privalo apsaugoti savo tautiečius. Tad separatizmo idėjos bus tiek gyvybingos, kiek centrinė valdžia sugebės dėl bendrų siekių – valstybės ir jos gerovės bei tvarkos joje atkūrimo – suburti šalies žmones.
Rytų Ukrainai reikalingos tolesnės glaudaus ekonominio bendradarbiavimo su Rusija garantijos, nes jos leidžia išsaugoti darbo vietas. Vakarų Ukraina tiki integracijos į ES idėja. Abi šios idėjos geopolitiškai yra gana prieštaringos, bet ekonomiškai suderinamos, tad naujosios valdžios laukia iššūkis, bandant kūrybingai jas integruoti į vieningą visumą.
Opozicijos vieningumas kelia abejonių
Tai atlikti įmanoma, bet iškyla kita problema, kurią pastebi daugelis apžvalgininkų – tai opozicijos vieningumas. Ar ji sugebės išvengti Oranžinės revoliucijos klaidų? Faktas, kad valdžios siekis gali jau netolimoje perspektyvoje supriešinti buvusius Maidano sąjungininkus.
Negalima nepaminėti ir J.Tymošenko asmenybės. Lenkijos spaudoje politikos analitikai aiškiai įvardija, kad ji yra labai komplikuota, autoritariška ir konfliktiška politikė.
Keista Vakarų šalių euforija dėl jos paleidimo ar mėginimas ją paversti Maidano simboliu. Visi buvę opozicijos lyderiai V.Klyčko (partija „Smūgis“), A.Jaceniukas („Tėvynė“) ir O.Tiagnybokas („Laisvė“) – tarsi pastumti į šalį.
O juk vertinant J.Tymošenko veiklą per buvimą valdžioje akį rėžia nesiskaitymas su politiniais priešininkais, įstatymų nesilaikymas ir toks pats kaip V.Janukovyčiaus neteisėtas bei greitas praturtėjimas.
Jie abu – tipiški Ukrainos oligarchų pavyzdžiai, kurie susikrovė turtus per ekonominių ir politinių išteklių užvaldymą ir korupciją. Abu keitė politines pozicijas, kad gautų daugiau naudos sau, bėgdami nuo Rusijos prie ES ir JAV. Tad su revoliucijos siekiais sumažinti Ukrainoje korumpuotų politikų skičių ir oligarchų įtaką, tai visiškai nesutampa.
Ar bus geriau Ukrainai, jeigu prorusiškus oligarchus pakeis ES ir JAV remiami oligarchai? Oranžinės revoliucijos pamokos rodo, kad abiem atvejais paprasti žmonės ir šalies ekonomika kenčia nuo grobstymo ir neracionalių valdžios sprendimų. Maidane esantiems atsiranda reali priežastis iš tiesų dar nesiskirstyti, nes ateitis neaiški.
Maidane J.Tymošenko buvo sutikta palyginti šaltai, o opozicijos lyderiams jau pateikti griežti protestuotojų reikalavimai, kad ji nebūtų įtraukta į jokias oficialias naujos valdžios struktūras. Tai kitą dieną po kalbos Maidane netikėtai patvirtino ir ji pati, pareiškusi, kad net neketina siekti premjero posto.
Kita vertus, naujuose 2014 m. gruodį turinčiuose įvykti prezidento rinkimuose ji tikrai dalyvaus. Naujasis Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas ir laikinasis šalies prezidentas yra J.Tymošenko dešinioji ranka ir ilgametis verslo partneris A.Turčynovas iš partijos „Batkivščyna“ („Tėvynė“).
„WikiLeaks“ paskelbti duomenys rodo, kad jis buvo kaltinamas svarbių dokumentų, įrodančių J.Tymošenko ryšius su organizuotu nusikalstamumu, sunaikinimu. Tenka pripažinti, kad šiame kontekste tradicinis skirstymas į balta ir juoda nebetinka. Greičiausiai tai netenkintų ir pačių Maidano protestuotojų, bet esant tokiam susiskaldymui bus itin sunku suformuoti stabilią ir patikimą valdžią.
Kol bus vykdomas teisinis teisingumas prieš apsivogusius V.Janukovyčiaus režimo asmenis ir jį palaikiusius oligarchus – visas visuomenės dėmesys bus nukreiptas į tai, bet procesui pasibaigus ir pažvelgus į ilgalaikę perspektyvą šaliai reikalingos realios permainos ir korumpuotos sistemos atsisakymas.
Vakarų parama turėtų būti išreikšta būtent to siekiančioms politinėms jėgoms, išreiškiančioms aiškų nurodymą apvalyti politines partijas nuo korumpuotą politinę ar net kriminalinę praeitį turinčių asmenų. Tokių asmenų yra tikrai ne vienas.
Galimi Rusijos veiksmai
JAV ir Rusijos požiūris į įvykius Ukrainoje visiškai skirtingas. JAV opozicijos atėjimo į valdžią nelaiko perversmu. Vis dėlto ir vėl ES tarpininkai su JAV pateko į keblią padėtį, nes nesilaiko pačių Vakarų šalių taip vertinamos tarptautinės teisės.
Šiuo faktu suskubo pasinaudoti Rusija, kai jos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas, dar sekmadienį kalbėdamasis su JAV valstybės sekretoriumi J.Kerry pareiškė, jog nuversto Ukrainos prezidento V.Janukovyčiaus priešininkai nesilaikė taikos sutarties, kurią jie pasirašė penktadienį, ir užgrobė valdžią.
Antrąkart per dvi dienas kalbėdamasis su J.Kerry, S.Lavrovas sakė, kad „dabar svarbiausia, jog būtų visiškai išpildyta“ sutartis, sudaryta tarpininkaujant trims Europos Sąjungos diplomatijos vadovams. Pasak jo, „Ukrainos opozicija nukrypo nuo tos sutarties, faktiškai užgrobdama valdžią Kijeve, atsisakiusi nusiginkluoti ir toliau kliaudamasi smurtu.“
Jis atkreipė dėmesį į faktą, kad ant tų dokumentų yra kelių Vakarų šalių atstovų parašai, o Jungtinės Valstijos oficialiai sveikino jų pasirašymą. Šių faktų tarptautinės teisės prasme neišeina paneigti, tad tarptautinėje erdvėje tai vėl bus panaudota, kaip dar vienas patvirtinimas, kad Vakarų šalys nesilaiko tarptautinių susitarimų, kai joms jie nėra naudingi.
Nuoseklios pozicijos trūkumas akivaizdus, o Rusija tikrai nežada atsisakyti savo Juodosios jūros karinio laivyno bazės Sevastopolyje. Visiškas pralaimėjimas Ukrainoje reikštų žymaus JAV politologo Zbigniewo Brzezińskio vienos iš įžvalgų išsipildymą. Jo manymu, Rusija be Ukrainos taptų kariniu požiūriu neapginama ir jau nebūtų vertinama kaip didžioji galybė arba imperija.
Ji nebūtų pavojinga konkurentė JAV ir tai puikiai supranta tiek V.Putinas, tiek ir visas Rusiją valdantis elitas. Ateities geopolitinės dėlionės tiek šiame, tiek anksčiau aptartame Ukrainos vidinių problemų kontekste išlieka neaiškios.
Iš kur gauti pinigų?
Kijevas pirmadienį pareiškė, kad šaliai skubiai reikės 25 mlrd. eurų (88 mlrd. litų). finansinės pagalbos iš užsienio ir paprašė Vakarų donorų per ateinančias dvi savaites surengti tarptautinę konferenciją, kurioje būtų susitarta dėl Kijevo finansinio gelbėjimo plano.
Pagalbos paketas per tarptautines finansines institucijas reikš, kad Pasaulio Bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir kitos struktūros Ukrainai skolins lėšų. Skolas ateityje mokesčių pavidalu reikės atiduoti ir taip vargingos šalies žmonėms, o reikiamą ekonomikos augimo pagreitį pasiekti nebus taip lengva.
Kol šalyje stabilumo nėra – ekonominės problemos ir lėšų trūkumas tik toliau auga, tad jau dabar akivaizdu, kad šios sumos pakaks tik iki 2014 m. pabaigos. Toliau reikės dar daugiau finansinės pagalbos, tad į šį mūšį dėl Ukrainos vėl įsitrauks ir Rusija. Išlieka didelė tikimybė, kad vėliau gelbėjant šalies ekonomiką ir vėl bus nueita su tais, kurie gebės pasiūlyti labiau išbaigtą ir didesnį finansinės pagalbos paketą.
Tenka vėl likti prie nuomonės, kad JAV ir ES nuoseklios politikos nebuvimas yra nulemtas labai šablonišku padėties užsienio šalyse vertinimu, neatsižvelgiant į tų šalių vidinę specifiką, problematiką, kultūrinį ir etninį vientisumą.
Tai nulemia visas Vakarų šalių nesėkmes ir negebėjimą sukurti tvarių demokratinių sistemų besivystančiose ar ekonomiškai menkai išsivysčiusiose Azijos, Afrikos, Artimųjų Rytų ar Lotynų Amerikos šalyse.
Sėkmingi pavyzdžiai (Japonija, Pietų Korėja, Singapūras, Taivanas) daugiausia remiasi tų šalių politinio elito ir visuomenės kūrybingumu ir nuomonės tvirtumu, atsirenkant iš Jungtinių Tautų ir jų institucijų siūlomų reformų paketo tik tinkamiausias savo šalių ekonomikai ir gerovei.
Ekonominė plėtra galima tik formuojant tvarias industrinio mokymo sistemas, kad šalys pačios išmoktų kurti konkurencingą produkciją, o laikinoji parama, suteikiama kaip paskola, išsprendžia tik laikinas problemas, bet dažnai ateityje sudaro sąlygas iškilti dar rimtesnėms ekonominėms ir humanitarinėms krizėms.
Doc. dr. Mindaugas Puidokas, KTU Viešosios politikos ir administravimo institutas
