Juoda spalva per vidurį, žinoma, reiškia beviltiškai sunkų gyvenimą su euru vietoje tautinės valiutos, o mėlyna viršuje - Europos Sąjungos priespaudą. Ar dar nepaminėjau, kad ta mėlyna - tai beveik žydra. Na, juk patys supratote.
Visokie ten liberalai, konservatoriai ir netgi keli socialdemokratai apie Estiją mėgsta kalbėti kaip apie sektiną pavyzdį lietuviams, bet tik rusiškos televizijos papasakoja, jog visi estai dirba Suomijoje, o namo grįžta tik savaitgaliais, kad galėtų nusipirkti pigios iš Rusijos atvežtos degtinės ir paskandinti joje savo skausmą dėl beveik prieš ketvirtį amžiaus sugriautos Sovietų sąjungos.
Kiekvieną kartą keliaudamas po Estiją stebėdavausi, kad sovietinės okupacijos pėdsakų toje šalyje gerokai mažiau, negu Latvijoje ir ypač Lietuvoje. Pasikeitę net ir maži provincijos miesteliai bei kaimai, kurie, mūsų gėdai, Lietuvoje dar tik kur ne kur naujais stogais ir balto plastiko langais pasigražinę, o bendrą foną sudaro trupantis pilkas šiferis ir pilkos silikato plytos.
„Vėliavoje turi būti nupiešta visa šalies teritorija. Kaip Kipro. Tada negalės parduoti žemės užsieniečiams," - sako Vladimiras Laučius.
Galima prisipiešti ir kaimynų žemes - nuo jūrų iki jūrų. Pamatys iškeltą palubėje kur nors plaukimo baseine po dar vienos Rūtos Meilutytės pergalės ir patys geruoju atiduos: „Imkite, berods, čia jūs kažką pametėt."
Kai politikai nori suvaržyti žmogaus teises, pavyzdžiui, teisę laisvai disponuoti savo nuosavybe, jie bando žemės ūkio paskirties sklypą paversti sakraliniu simboliu ir traukia iš mūsų archetipų rūsio apipelijusius baudžiavos laikų mitus, kuriais valstietis buvo ideologiškai ir teisiškai pririštas prie dvaro jam suteikto sklypo.
Juk ne šiaip sau patys karščiausi referendumo dėl žemės nuosavybės teisių apribojimo šalininkai tiek daug kalba ir apie emigracijos stabdymą. O dabar ir pradeda dar vieno referendumo - šįkart dėl euro atsisakymo - iniciatyvą. Nes išstojus iš Europos Sąjungos galimybių legaliai emigruoti ir laikinai išvykti padirbėti arba studijuoti tiesiog nebeliks.
Užtat atsisakius euro ir netgi atrišus nuo jo litą bus galima vienu mostu tesėti visus populistinius pažadus minimalią algą didinti iki 1509 litų, o pensijas - prieš kiekvienus rinkimus. Nes atrištų litų bus galima prispausdinti kiek tik jiems reikės.
Manau, kad Arkadijus Vinokuras, rašydamas, jog „bet koks bandymas vengti referendumo sutelks gatvę, o jos manipuliatoriams suteiks auksinę galimybę kalti sau politinį kapitalą", pervertina jų gebėjimus. Jei ir sutelks, tai ne daugiau, negu sutelkė kas mėnesį vykstančios Garliavos šturmo metinės arba aną savaitgalį Kėdainiuose, pustuštėje salėje vykęs Žemės gynėjų suvažiavimas.
Galima ramia sąžine jiems pasakyti: referendumo nebus, eikite namo arba dar kur nors. Iškart, žinoma, nenueis, dar pašūkaus, bet niekam tai jau bus neįdomu.
Lygiai taip pat, kaip aiškūs teismų sprendimai ir ryžtingi pareigūnų veiksmai Garliavoje užbaigė violetinę revoliuciją ir jos šalininkų sparčiai pradėjo mažėti.
Referendumo agitacija, jei jis vyks, suteiks gerokai daugiau galimybių kraštutiniams nacionalistams propaguoti savo idėjas ir telkti šalininkus.
Kiekvienas politikas, skubantis atiduoti pagarbą 300 000 rinkėjų išreikštam norui, augina referendumo iniciatorių reitingus. Šią iniciatyvą reikėjo užsmaugti dar nė nepradėjus rinkti parašų, bet ir dabar ne vėlu pasiųsti aiškų signalą vadinamajai tautai: ne, jūs negalite tiesioginės demokratijos metodais daryti bet ko.
Negalite paneigti savo pačių tarptautinių įsipareigojimų, žmogaus teisių ar gamtos dėsnių. Žemė nepradės suktis į kitą pusę ir saulė nepatekės vakaruose, jei taip referendume nubalsuos Čiukotkos autonominės srities rinkėjai. Norite keisti šalies politiką, tai būkit malonūs naudotis atstovaujamosios demokratijos mechanizmais, stoti į politines partijas arba kurti naujas, laimėti rinkimus ir įgyvendinti savo programą.
Tai daryti ne kartą bandė ir tautos vardu dabar bandantys kalbėti referendumo iniciatoriai.
Tautininkams patekti į Seimą pavyko tik tada, kai jie buvo prisijungę prie konservatorių, o atsiskyrę 2012 m. Seimo rinkimuose gavo apgailėtinai menką balsų skaičių. Nepavykus įeiti pro duris, ieškoma būdo į politinį elitą įsibrauti pro langą su rėmais, nesukant sau galvos, kaip paskui reikės gyventi.
Mūsų valstybės politinei sistemai būdinga subtili jėgų pusiausvyra tarp Seimo, Vyriausybės, Prezidentės, savivaldybių, teismų ir žiniasklaidos. Tiesiogiai įgyvendinamai tautos valiai pasireikšti suteikiama galimybė tuomet, kai politikams prireikia patvirtinimo, kad jų parinkta strateginė šalies vystymosi kryptis yra teisinga.
Referendumas, kaip iškeltas vidurinysis pirštas politinei klasei, čia niekaip neįsikomponuoja. Ir tik nuo pačių politikų valios priklauso, ar jie leis save taip žeminti ir pasikliaus rinkėjų daugumos sveika nuovoka nedalyvauti nė viename iš virtinės planuojamų referendumų.
Kartą jau pasikliovė per referendumą dėl Visagino atominės elektrinės. Jei šitos pamokos dar nepakanka, tai gal jie tikrai nusipelnė dar vieno pažeminimo.
