Dabar, kai sukilėliai – tie, kas už Ukrainos kelią į Vakarus ir į Europą, o ne į Rusiją – laimėjo, privaloma tvarka girdėsim daugybę abejojančių balsų. Ar viskas čia gerai su laisvę mylinčių žmonių pergale?
Mat čia Lietuva, laisva šalis, laisvų žmonių laisvos nuomonės, ir kai kurie privalo abejoti vien todėl, kad gali.
Kiti reiškia nuomonę, atvirkštinę padoriai pozicijai dėl Ukrainos, tiesiog todėl, kad na, jų nuomonė visuomet (visiškai atsitiktinai) sutampa su Rusijos Užsienio reikalų ministerijos nuomone. Jų labai nepriklausomas mintis noriai išsiverčia ir cituoja Kremliaus įsteigti ir palaikomi „žinių portalai“: štai, žiūrėkite, ką galvoja apie Ukrainos nacionalistus „žinomi Lietuvos žurnalistai“.
Nepriklausomų nuomonių reiškėjai ir laisvamaniai anksčiau buvo prieš Lietuvos narystę NATO ir ES, paskui – prieš bet kokius energetinės nepriklausomybės projektus, tuomet jie palaikė Rusijos veiksmus kare su Gruzija, jie nemato jokių problemų, kai Kremliaus režimo pakalikai koncertuoja Lietuvoje per sausio 13-ąją, na, o dabar jie yra už konstitucinės tvarkos palaikymą Ukrainoje, kur chuliganai ir banditai bandė versti teisėtai išrinktą Viktoro Janukovyčiaus valdžią. Jei nepamiršote, mūsų pačių nepriklausomybė kažkada buvo paskelbta priešiška „konstituciniam teisėtumui“.
Dabar, tiesa, jie vėl naujai pritilo: iš Maskvos dar neatėjo naujos instrukcijos, kokia dabar bus tolesnė aiškinimo linija.
Ne, niekas už tai nemoka. Jiems atlygina už kitką ir kitaip: kviečia padirbėti renginiuose, į kokią komandiruotę pavėžina, taip šiek tiek rublių ir užsidirba. Tokių Lietuvoje nėra itin daug, bet jų lojimas girdėti aiškiai.
Šiandien, kai Ukrainoje laimėtas nepriklausomybės ir pažangos mūšis (bet dar ne karas), Kremlius bandys kenkti mažais dalykėliais, kaip yra pratęs. Žinoma, taip pat jie sieks skelti Ukrainą perpus (tai didysis planas), tačiau dabar bus užsuktas naujas propagandos karo etapas.
Ukrainos išspirtą valdžią ir sukilėlius bus bandoma parodyti, kaip morališkai panašius ir veikimo būdu vienodus („visi jie tokie“). Bus prisiminta, kad ir revoliucionieriai gerokai kišenes kimšosi, ir su Rusija draugavo, kai jiems tai apsimokėjo. Bus kreipiamas dėmesys į bet kokius nesutarimus opozicijos tarpe. Visos ekonomikos problemos bus detaliai rodomos ir, pagal galimybes, pučiamos.
Lygiai taip pat nedraugiškoji propaganda elgėsi su mumis prieš du dešimtmečius, paskui – kai stojome į NATO ir ES 2004 metais. Reikės pabrėžti, kad šalis silpna, korumpuota, politikai nelabai patrauklūs ir galbūt šiek tiek į save riestais nagais (lyg kur nors pasaulyje gausu kitokių), bus badoma pirštais į tai, kad viskas Ukrainoje viskas vyksta pagal JAV ir Europos stipriųjų komandas, o patys ukrainiečiai reikalingi tik kaip pigi darbo jėga ir juodadarbiai Vakaruose. Tualetus plauna, seneliams užpakalius šluosto.
Svarbiausia bus pasėti abejones dėl teisingo Ukrainos pasirinkimo, ir Lietuvos žiniasklaida ir viešoji erdvė yra viena iš vietų, kur tos abejonės jau pradėtos sėti – ištikimų ideologų ir naudingų nuoširdžių idiotų pagalba.
Bus spaudžiamos ašaros apie Europos nenorinčią rytų Ukrainą, apsivilkusią sunkiais paltais, apsigobusią pūkų skaromis ir šiepiančią auksinius dantis: pasimetusius angliakasius, pusiau bankrutavusių gamyklų (kurių produkcijos niekam, išskyrus Rusiją, nereikia) darbuotojus, Krymo gyventojus, kuriems labiau už viską reikia ten esančių Rusijos laivyno bazių. Bus sakoma: o kas jų pasiklausė? Juk jie nenori tos Europos.
Kaip čia jums paaiškinus. Jie gal ir nenori, bet jie pralaimėjo, ir jų niekas dabar neklaus. Mat jei yra nors viena pamoka iš komunistinio lagerio griuvimo per pastarąjį ketvirtį amžiaus, tai ta pamoka yra štai kokia: pažanga juo sėkmingesnė, juo mažiau klausomasi tų, kurie pralaimėjo.
Jiems nereikia bandyti įtikti, juos beprasmiška papirkinėti (jie paims jūsų pinigus ir vis tiek jūsų nekęs ir kenks toliau), su jais kvaila derėtis, į jų mintis beprasmiška atsižvelgti (nes jie neturi protingų minčių, o tik bandymą pagrįsti savo prisirišimą prie žlugusios tvarkos). Juos reikia tik nustumti į paraštes ir pažiūrėti, kad jie kuo mažiau galėtų kenkti, o laimingais jų nepadarysite.
O kai dėl korupcijos, politinio netobulumo, rietenų ir chaoso įspūdžio, kuris bus aiškiai matomas Ukrainoje dar kurį laiką, tai tiesiog reikia susitaikyti su mintimi, kad kitaip ilgą laiką nebus. Praeities tvarka ten galiojo dešimtmečiais.
Kai tobulas pasikeitimas neįvyksta per savaitę, tai neįrodo, kad permainų nereikėjo – tai įrodo tik tai, kad viskas užima daug laiko.
Ir, galiausiai, reikia pripažinti, kad dabar, kai Ukraina pasirinko teisingą kelią į Vakarus ir laimėjo, jie nusipelno daugiau atlaidumo ir į daug ką reikės užmerkti akis. Šiandien ne metas teisuoliškam nagrinėjimui, ar viskas visiškai nepriekaištingai teisėta, idealiai moralu, ir ar nugalėtojai tobuli. Šiandien nugalėtojams reikia leisti veikti.
