Iš kai kurių Vilniaus taksistų galima tikėtis visko – ir kad atvyks gerokai pavėlavęs, ir kad supainios adresus arba jo automobilis suges kelyje, rašo „Lietuvos rytas“.
Bet iki šiol dar nebuvo pasitaikę susidurti su taksistu, kuris paprašytas kvito iš pradžių pultų žadėti, po to bandytų išsisukinėti, o galiausiai pradėtų grasinti. Ir ne bet kaip, o religiniams fanatikams būdingu stiliumi.
Pažado laikytis neketino?
Viskas prasidėjo vieną vakarą Vilniaus geležinkelio stotyje, į kurią su drauge atvykome po ilgos kelionės traukiniu. Po kelių nesėkmingų bandymų išsikviesti taksi pagaliau atvyko senas „Volkswagen Passat“.
Tiek to – mums tereikėjo nuvykti iš taško A į tašką B. Atvažiavome greitai, jokio įtarimo taksistas nekėlė, o laiku įjungtas ir išjungtas skaitiklis rodė 13 litų.
Užkliuvo tik tai, kad nebuvo matyti privalomos kortelės, kurioje būtų nurodyta įmonė, taksisto pavardė ir kita svarbi informacija.
Pasirodo, tai ne vienintelis dalykas, kurio neturėjo taksistas. Paprašytas išrašyti kvitą jis pradėjo kuistis automobilyje, o galiausiai skėstelėjo rankomis: „Žinokite, neturiu.“
Taip neturėtų būti, bet pasitaiko. Paprastai jų neprašau popierėlio, ant kurio kone kiekvienas taksistas žada parašyti „tiek, kiek panorėsite“.
Šįkart nėra ant ko rašyti, bet kvito draugei tiesiog reikia. Ką daryti?
Ne kartą teko susidurti su geranoriškais taksistais, kurie neturėdami grąžos arba kvito pažadėjo viską pristatyti kitą dieną. Ir pažadą ištesėjo.
Todėl kai taksistas pažadėjo kvitą atvežti kitą rytą, nieko bloga neįtarėme – davėme telefono numerį, sutarėme laiką, susimokėjome ir atsisveikinome.
Bet kitą rytą taksistas nei pasirodė, nei nesusisiekė.
Skambutis į taksi bendrovę suteikė vilties – atveš po kelių valandų, paskambins. Vietoj to – visiška tyla.
Kalbėjo keistu balsu
Galiausiai vakarop darsyk skambinome į taksi bendrovę ir prašėme susisiekti su užmaršuoliu.
Jis atsiliepė, bet draugė pastebėjo, kad kalbėjo keistu balsu. Iš pradžių išsisukinėjo, o po to vėl pasipylė pažadai – kitą rytą jau tikrai atveš. Tačiau sutartu laiku ir vėl nieko nesulaukėme.
Vis dėlto netrukus paskambinęs pažadėjo būti po 5–10 minučių. Draugė sutartu išėjo į lauką, bet nieko neišvydo. Vietoj taksisto ji sulaukė žinutės: „Eik patikrink savo pašto dėžutę, amen.“
„Amen“ pasirodė keistas, bet nežinia kaip į laiptinę patekusio taksisto „dovanėlė“ buvo dar keistesnė.
„Už tai kad mane serganty ligony iš lovos ištraukei su 40 laipsnių temperatūra aš tavęs niekada nepamiršiu ir atsilyginsiu. Še tau šunie dar 20 LT kad tu praturtėtum. Bet kai susitiksim – nu tada jau nepyk. Data čekyje yrašyk pati“, – netaisyklinga lietuvių kalba surašė taksistas ir prie kvito dar pridėjo 20 litų banknotą.
Religingi žmonės būtų galėję iš karto pastebėti, kad asmuo, kuris pasirašė Dvarecko pavarde, tikrai nepanašus į garsų kunigą Kęstutį Dvarecką.
Taksistas baugino žodžiais
Kai draugė paskambino į taksi bendrovę ir papasakojo keistą situaciją, niekas labai nenustebo – paprašė išsaugoti raštelį, jį ir informaciją apie incidentą pažadėjo perduoti vadovybei.
Galima tik spėti, kad su taksistu „Dvarecku“ buvo susisiekta, o tai jam nepatiko.
Į draugės telefoną po pusvalandžio atskriejo jau visai nedviprasmiška žinutė.
„Aš tave kale atiduosiu ekskomunikai už gobšumą ir tu liksi bevaikė, tuščia už tai, kad su arkangelu mykolu pykaisi“, – rašė iš to paties numerio, kuriuo dar prieš pusvalandį šnekėjo taksistas.
Dar po pusės valandos arkangelas Mykolas pakartojo grasinimus ir žadėjo, kad draugė labai pasigailės.
O po kiek laiko atsiuntė dar vieną žinutę, kurioje žadėjo ekskomunikuoti „skuperdiajų“ ir jį padaryti bevaikiu.
Nenuostabu, kad tokios klejonės gali jei ne įbauginti, tai bent jau priversti nejaukiai pasijusti bet kurį – niekada nežinai, ką gali sugalvoti ar padaryti tavo gyvenamąją vietą žinantis fanatikas.
Kaip išeiti į lauką? Ar už kampo nelaukia taksistas paklaikusiomis akimis ir nusmailintu kryžiumi?
Juokauti ir rizikuoti nenorėjome, bet nežinodami grasintojo pavardės prieš kreipdamiesi į policiją nusprendėme susisiekti su taksi bendrove.
Žinoma, taksi bendrovė atskleisti savo darbuotojo tapatybės nenorėjo, o prisistatęs vadybininkas Arijus pabrėžė, kad mūsų teisė kreiptis į policiją.
Tik iš pareigūnų gavę prašymą jie galėtų atskleisti, kas tas religingas grasintojas, kuris vairuoja taksi automobilį.
Tačiau vadybininkas pažadėjo viską išspręsti kitaip – kadangi vairuotojas „jau kelias dienas geria“, jo žodžiais tikėti neverta.
Bet pažadėjo susitarti, ištraukti arkangelą kad ir iš lovos bei atvežti pasiaiškinti.
Prablaivėjo tik atleistas
Skirtingai nei taksistas, vadybininkas savo žodžio laikėsi ir jau po valandos prie „Lietuvos ryto“ redakcijos privažiavo baltas taksi automobilis.
Ant galinės sėdynės sėdėjo tas pats taksistas, prisistatęs tai Dvarecku, tai arkangelu Mykolu.
Iš automobilio vargais negalais išlipęs taksistas nebuvo panašus nei į kunigą, nei į angelą – tik į sunkiai žodžius veblenantį pusamžį vyrą, kuris prisidirbo ir pridarė problemų kitiems.
„Aš jūsų prašymą įvykdžiau, su juo nutraukiame sutartį, o toliau – jūsų reikalas.
Jis pridaro tokių nesąmonių, bet nėra piktybiškas, viską neigia“, – už taksistą ėmė kalbėti Arijus.
Bet Žilvinu Sukacku – Kaune veikiančios bendrovės direktoriaus pavaduotoju – šį sykį prisistatęs veikėjas dėjosi niekuo nesuprantančiu žmogumi.
„Aš pono nepažįstu“, – sunkiai vartydamas liežuvį aiškino Žilvinas.
O parodžius jo siųstas žinutes dar labiau išpūtė akis: „Aš rašiau SMS? Negali būti! Atleiskit, ne, čia ne mano telefonas, numeris gal ir mano.“
Šalia stovintis vadybininkas pripažino – braižas tas pats, o tokias žinutes išgėręs Žilvinas rašė jau ne kartą, netgi jam pačiam, tik niekada klientams.
Bet net ir prašomas liautis Žilvinas tęsė absurdo teatrą, o priglaudęs rankas prie burnos šnabždėjo: „Ne, mano telefonas pavogtas.“
Vaizdas išties tragikomiškas: – vieną akimirką Žilvinas kone melsdamas atsiprašinėjo už visas pasaulio nuodėmes, kitą piktinosi neteisėtai atgabentas ir dievagodamasis tikino nežinąs apie jokį raštelį.
Bet tuojau pat išpūtė krūtinę ir pamiršęs, ką neseniai sakė ir darė, tryško ryžtu: „Kur ir kada man tą raštelį atvežti?“
Net ir paaiškinus, kas jam gali grėsti už tokius grasinimus, Žilvinas linksėjo galva „suprantu“, bet buvo akivaizdu, kad jo protas kažkur kosmose.
Tiesa, Arijui demonstratyviai pareiškus: „Viskas, su tavimi nutraukiame sutartį, pas mus daugiau nebegalėsi dirbti“ taksistas staiga prablaivėjo.
„O čia tai negerai, labai negerai“, – sumurmėjo darbo staiga netekęs taksistas.
Atrodo, kad gerokai padauginusio žmogaus neveikė nei geranoriškas bendravimas, nei perspėjimai apie galimas pasekmes.
Vieną akimirką „nieko nesuprantu“, o kitą jau „atsiprašau“. Galiausiai dar viena žinutė didžiosiomis raidėmis: „Aš tavęs labai atsiprašau už visus suteiktus nemalonumus.“ Bet ir vėl keista žinutės pabaiga „Dabar. Dabar...“
Išsiblaivęs atsiprašinėja
Tad ką daryti susidūrus su tokiais asmenimis? Juk neretai tokiais atvejais kyla abejonių – ką galėtų padaryti policija? Ar kuo galėtų padėti?
O svarbiausia, kodėl tokiems asmenims leidžiama sėsti prie vairo ir dirbti darbą, kurio metu atsakomybę tenka prisiimti ne tik už save, bet ir už keleivius?
Pasak Arijaus, Žilvinas taksi bendrovėje dirbo jau kelerius metus ir anksčiau tokių problemų keleiviams nekėlė. Į darbą priimamas jis nepasirodė keistas, bet Arijus teigė jau kurį laiką žinojęs apie taksisto pomėgį išgerti.
„Po poros dienų jis išsiblaivys, nuleidęs akis atsiprašinės.
Du ar tris kartus jau buvo panašių atvejų su žinutėmis, rodžiau jam – lygiai taip pat stebėjosi“, – sakė Žaliųjų Ežerų gatvėje registruotos taksi bendrovės vadybininkas.
Anot pašnekovo, Žilvinas nėra piktybinis ir smurtinių veiksmų nesiima.
Vis dėlto susidūrus su tokiu atveju tikėti pažadais nelengva. Juo labiau kad ne tik Arijus, bet ir keli kiti „Lietuvos ryto“ kalbinti taksistai pripažino – išgeriančių taksistų tikrai pasitaiko.
Vienintelė išeitis – policija
„Mes su juo nutraukėme sutartį, viskas. Daugiau jis pas mus nedirbs ir jei kas nors klaus, tikrai nerekomenduosiu“, – žadėjo vadybininkas.
Bet juk ne paslaptis, kad Vilniuje iš vienos bendrovės atleisti taksistai dažnai labai greitai randa darbą kitoje ir vėl sėda prie vairo.
Vilniaus savivaldybės Licencijavimo ir leidimų skyriaus vedėjas Kazimieras Arlauskas „Lietuvos rytui“ pripažino, kad net ir atleistam Žilvinui naują leidimą gauti būtų nesunku.
Mat jei jis važinėtų ne savo, o taksi bendrovės automobiliu, savivaldybė nė negali kištis – tai yra taksi bendrovės reikalas.
Ji turi savivaldybės išduotą leidimą važinėti automobiliu ir pati sprendžia, kas juo važinės.
Bet net ir norėdamas gauti leidimą pats vežioti keleivius Žilvinas greičiausiai nesusidurtų su jokiomis kliūtimis – Susisiekimo ministerijos nustatytuose dokumentuose nėra nė kalbos apie vairuotojo psichikos būklę.
Svarbiausia – automobilio techninė būklė, draudimas.
Taigi visiškai nesvarbu, kur iki šiol dirbo Žilvinas. Netrukus jis vėl gali išriedėti į kelią taksi automobiliu ir terorizuoti keleivius. Tad ką tokiais atvejais daryti?
Pasak pareigūnų, reikia pasikliauti būtent jais.
Policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis „Lietuvos rytui“ patarė tokiais atvejais iš karto kreiptis į policiją. Net ir tada, kai veikia alkoholis ar pilnatis, o ypač kai toks įtartinas tipas vairuoja automobilį.
