Kai kurie aktyviai dalinamės įvairiausių gyvūnų prieglaudų informacija apie pasimetusius, ieškomus ar namus praradusius šunelius ir katytes. Saikingai visa tai normalu ir net pagirtina, tačiau kas ne vien mane pastaruoju metu tikrai liūdina, o gal greičiau net šokiruoja, tai vis didesnis įvairių skerdžiamų, pjaustomų, mušamų ir kitaip skriaudžiamų gyvūnų atvaizdai ir dažnai be galo siaubingi filmai ne tik ant mano FB sienos, bet ir populiariausiuose internetiniuose pasaulio tinklapiuose.
Jau kelintą kartą sapnuojasi košmarai vien todėl, kad vienas ar kitas siaubingas vaizdelis giliai įsirėžia į pasąmonę. Dauguma šių vaizdų internete sklando vedini gero tikslo - sustabdyti žmonių žvėriškumą. Tačiau man labai sunku suvokti, kas savo valia į šias nuotraukas žiūri - ar tikrai tie, kurie nori padėti, ar tie, kuriems tokios nuotraukos ir filmukai sukelia kokį nors nesveiką pasitenkinimą? Kyla ir kitas klausimas: kuo gi pasibaisėjimo pilni komentarai po tokiomis nuotraukomis ar filmais gali padėti šitiems gyvūnams?
Neslėpsiu, gali būti, kad šitame informacijos amžiuje renkuosi lengviausią kelią – nežinojimą. Bet tikrai ne todėl, kad man nerūpi, o todėl, kad nežinau, kaip sustabdyti pasaulyje plintantį žiaurumą. Nuoširdžiai sakau – nežinau, kaip tai padaryti... Ir daugelis mūsų po vieną ir atskirai irgi esame bejėgiai.
Nuo šių masiškai platinamų nuotraukų, filmų ir straipsnių mes bandome apsaugoti savo vaikus, tėvus, kitus artimuosius. Tai absoliučiai suprantama, tačiau lengvas priėjimas prie interneto ir galimybė pamatyti pasaulyje vykstančius žiaurumus mums tikrai nepadės užauginti atsakingesnės ir humaniškesnės kartos/ Labai baisu, kad gali atsitikti ir visai priešingas dalykas.
Galbūt tie, kurie filmuoja, skleidžia ir dalinasi žiauraus elgesio su gyvūnais filmais tiki, kad taip jie atmerkia akis visuomenei į vieną ar kitą problemą, tačiau, mano nuomone, tai ne tik kad tai visuomenei nenaudinga, bet ir žalinga – argi mums tikrai reikia pamatyti pačius žiauriausius žmogaus veiksmus tam, kad atjaustumėm, suprastumėm ir norėtumėm jam ar jo skriaudžiamam padarui padėti?
Nekalbu apie peticijas, kuriomis siekiama uždrausti naudoti gyvūnus cirko pasirodymams, sustabdyti bulių ar šunų kautynes, apsaugoti vieną ar kitą nykstančią gyvūnų rūšį ar suteikti humaniškesnes sąlygas fermose laikomiems gyvuliams ar maistui auginamiems žinduoliams.
Nekalbu apie tai, ar privalome nuspręsti, kad ir tokio gyvūno, kaip Kopenhagos Zoologijos sode ką tik nužudytos žirafos Mariaus likimą... Visos šios peticijos tikrai gali padaryti nemažą įtaką ateičiai ir vieningesnei visuomenei, kuri nebijo pasisakyti ir pareikalauti elementarios teisės – išlikti. Čia aš kalbu tik apie internetą užplūdusius nenusakomo žiaurumo vaizdus, kurie nėra kontroliuojami ir kurie mums po tampa kone kasdienybe. Argi tai normalu?
Anglijoje pernai atliktas tyrimas parodė, kad ketvirtadalis Didžiosios Britanijos jaunuolių, jaunesniu nei 16 metų, internete yra žiūrėję video vaizdus, kuriuose buvo žiauriai elgiamasi su gyvūnais. Būtent tokio pobūdžio filmai šiandien yra patys populiariausi iš netinkamo video turinio jaunimui.
Kito tinklapio apklausos metu paaiškėjo, kad net du trečdaliai 7-16 metų vaikų patyrė neigiamas emocijas internete, ir tik vienas iš penkių tėvų apie tai žinojo. Skaudžiausia tai, kad kai kurie filmai, kuriuose skandinami šuniukai ar jų galvos traiškomos plaktuku, yra pažymėti užrašu „Jaukus Šuniukas“.
Visi puikiai supranta, kad internetas nėra saugi vieta vaikui „klaidžioti“ vienam, kol kas nefiltruojami ir bent jau „Facebook“ platinami vaizdingi skatinimai kovoti su smurtu gali labai lengvai atsisukti prieš mus pačius - ne veltui mokslininkai tikina, kad ne tik suaugusiems, bet ir vaikams traumatizuojančius įvaizdžius yra labai nelengva pamiršti. Nelaikau savęs labai silpnų nervų žmogumi, tačiau užteko vos kelių žvilgsnių į vieną, kitą netyčinę nuotrauką „Facebook“, kad tie vaizdai ilgam įsirėžtų į mano pasąmonę.
Dauguma – jautrūs ir supratingi žmonės, kurie, pamatę kenčiantį gyvūną, būtinai jį užstotume, jam padėtume arba bent jau pasistengtume surasti ką nors, kas galėtų jiems padėti. Tikiu, kad problemos paviešinimas tikrai gali padėti ne vienam gyvūnėliui ir jo globėjui, bet ar nebūtų geriau tokius video ir nuotraukas siųsti toms įstaigoms, kurios turi galią kažką pakeisti iš esmės?
Video medžiagos kiekis internete yra neįtikėtinas, daugelis jų su antraštėmis ir perspėjimais, kad tai, ką pamatysite, tikrai siaubinga. Bet nemanau, kad visi šiuos filmus žiūrintieji staiga tampa veterinarais ar ima aukoti pinigus prieglaudoms ir kitoms su smurtu prieš gyvūnus kovojančioms institucijoms. Spauda tvirtina, kad ne tik video filmukų, bet ir juos žiūrinčiųjų skaičius nežmoniškai išaugo.
Nuoširdžiai tikiu, kad retas normalus žmogus, kartą pažiūrėjęs, kaip už nosies pakabinamas gyvas šuo sušeriamas rykliui, tokį filmuką norės pamatyti dar kartą. Bet kartą juk jau pamatė.
Ši tema labai skausminga... Galbūt daugelis ir tiki, kad parašę užjaučiantį komentarą ar paspaudę Like ant nuotraukos, ar ja pasidalinę, tikrai kažkam padėjo. O aš siūlyčiau pastebėjus netinkamą elgesį su gyvūnais – apie tai nedelsiant pranešti oficialiai gyvūnų teisių ir apsaugos įstaigai. Nes joks gyvūnas pats to padaryti negali.
