Vis dėlto šį kartą yra vilties, kad tai pavyks. Mat nė viena Seimo frakcija nepasisako prieš tiesioginius mero rinkimus, o ginčai vyksta tik dėl jų įgaliojimų ir būdo, kaip turėtų būti įteisinta nauja tvarka.
Kita vertus, ir prieš trejus metus tiesioginių mero rinkimų idėjai tarsi niekas neprieštaravo. Gal politikai kitaip kalbėti ir negalėjo, nes jautė, kad piliečiai nori patys rinkti merus. Bet balsuojant Seime pritrūko kelių balsų, kad tai taptų tikrove.
Tiesa, tuomet siekta tiesioginius mero rinkimus įteisinti keičiant Konstituciją. Tai sudėtingas kelias. Dabar socialdemokratai siūlo tik įstatymo pataisas, o tam pakaktų paprastos Seimo daugumos.
Tačiau Darbo partijos frakcija stoja piestu prieš savo partnerių valdančiojoje koalicijoje socialdemokratų siūlomas įstatymo pataisas.
Pirmiausia „darbiečiai“ pasisako už tiesioginių mero rinkimų įtvirtinimą Konstitucijoje, nes esą tik taip įmanoma apsisaugoti, kad vėl nebūtų grąžinta senoji tvarka.
Bet daugiausia iečių laužoma dėl to, kokius įgaliojimus reikėtų suteikti tiesiogiai renkamiems merams.
Socialdemokratai siūlo, kad meras pirmiausia būtų politikas – vadovautų savivaldybės tarybai, rinktųsi administracijos vadovus, o jie tiesiogiai administruotų miesto ar rajono ūkį.
Darbo partija, taip pat Liberalų sąjūdžio atstovai norėtų, kad meras būtų tik administracijos vadovas – prižiūrėtų finansus, valdytų savivaldybės įmones.
Šio modelio šalininkai, kurių yra ir tarp konservatorių bei „tvarkiečių“, tvirtina, kad ir savivaldos lygiu reikia atskirti vykdomąją valdžią nuo atstovaujamosios, tiesiogiai išrinktam merui suteikiant galimybę administruoti savivaldybę ir taip leidžiant įgyvendinti pažadus rinkėjams.
Tuo metu savivaldybių tarybos esą turėtų kontroliuoti merus, kad jie savo rankose nesutelktų pernelyg daug valdžios ir netaptų savotiškais vietos kunigaikštukais.
Bet toli gražu ne visi merai žavisi šiuo valdymo modeliu. Jie norėtų būti ir savivaldybių tarybų, ir faktiniai administracijų vadovai. Šį norą labiau tenkina socialdemokratų siūlymai.
Nuogąstaujama, kad tiesiogiai rinktam merui suteikiant tik administratoriaus galias gali būti užprogramuota trintis tarp jo ir tarybos. Panašus modelis jau veikė 1990–1995 metais ir tuomet merai neretai net atvirai riedavosi su tarybų pirmininkais.
Dabartinė tvarka, kai meras pats pirmininkauja savivaldybės tarybai, mažina konfliktų su skiriamais administracijos vadovais galimybę, tačiau jis turi nuolat laviruoti, stengdamasis įtikti bet kada jį galinčiai nuversti koalicijai, dažnai margai, sulipdytai net iš kelių partijų.
Tiesiogiai žmonių rinkto mero savivaldybės taryba, be abejo, jau negalės atleisti. Tai savaime stiprina jo padėtį. Bet merai teigia, kad to negana.
Jų nuomone, jei meras bus tik administracijos vadovas ir neturės įtakos tarybai svertų, ji nesunkiai galės jam supančioti rankas, blokuodama strateginius sprendimus.
Šiuo atveju meras vis viena būtų už viską atsakingas ir tik nuviltų juo pasitikėjusius rinkėjus.
Kitaip sakant, abu merų įgaliojimų modeliai turi ir privalumų, ir trūkumų, dėl kurių politikai gali ginčytis iki užkimimo dar ne vieną dešimtmetį, kartu toliau laidoti tiesioginių rinkimų idėją.
Galima įtarti, jog kai kurios partijos ir nori įklampinti Seimą į nesiliaujančius politinius ginčus, kad bent artimiausi savivaldos rinkimai 2015-ųjų pavasarį vyktų pagal senąją tvarką.
Ne paslaptis, kad ryškių lyderių savivaldybėse neturinčios partijos bijo netekti jose įtakos, jeigu merai bus renkami tiesiogiai.
Dabartinė tvarka sudaro sąlygas net ir laimėjus nedaug vietų taryboje pakliūti į valdančiąją koaliciją ir išsireikalauti savo dalį skirstantis savivaldos postus, turėti įtakos finansų srautams.
Žmonių rinktas meras jau gali ir nepaisyti kai kurių partijų interesų.
Gal todėl dalis politinių jėgų ir linkusios merui suteikti tik administratoriaus galias, paliekant savivaldybės tarybai galimybę blokuoti jo sprendimus.
Žinoma, būtų naivu manyti, kad, tiesiogiai išrinkus merus, iš karto labai pagerės savivaldybių valdymas ir bus išspręsta dauguma problemų.
Anaiptol ne visose net senų demokratinių tradicijų šalyse jie renkami tiesiogiai. Tačiau Lietuvoje žmonėms taip seniai tai žadama, kad jau per vėlu abejoti, ar verta eiti šiuo keliu.
Nėra abejonių, kad tiesioginiai rinkimai padidintų rinkėjų aktyvumą, o jau vien tai būtų naudinga ir ne itin didelį žmonių pasitikėjimą turinčiai savivaldai, ir visai šalies politinei sistemai.
O nuo grėsmės, kad merai piktnaudžiaus savo galiomis, valdys autoritariškai, galima apsisaugoti teisiniais saugikliais.
Aišku viena: jei ir iki kitų savivaldos rinkimų partijos niekaip nesusitars ir paliks senąją tvarką, žmonės pasijus dar kartą apgauti.
