Dar neseniai prezidento kėdėje ir ant auksinio tualeto prabangioje viloje sėdėjęs, savo asmeninį zoologijos sodą ir senovinių automobilių parką puoselėjęs V.Janukovyčius turėjo sprukti iš šalies. Viską teko palikti – stručius, vyno kolekciją, kičinį namą ir kompromituojančius dokumentus.
Atrodė, kad viskas – krito dar vienas autoritarinis lyderis, kuriam per pastaruosius metus Ukrainoje susikaupė tokia neapykanta ir panieka, kad sugautas Ukrainoje jis geriausiu atveju galėjo tikėtis kalėjimo kameros, blogiausiu – Rumunijos diktatoriaus N.Ceaușescu likimo.
Bet žinoma, draugą nelaimėje pažinsi. Ir kai 2004 metais Rusijos prezidentas V.Putinas pasirodė kariniame parade su tuomet dar kandidatu į prezidentus V.Janukovyčiumi, tapo aišku, kas ką remia.
Rostove prie Dono prabilęs ir tradicinę antivakarietišką melodiją paleidęs V.Janukovyčius dar prieš kelias dienas atrodė kaip mušta korta, beviltiškas politikas, nuo kurio nusisuko ne tik jo šalininkai Ukrainoje, bet ir Kremliaus propagandinė žiniasklaida.
Ir nors buvęs kalinys, Ukrainoje atvirai banditu vadinamas V.Janukovyčius žaidė dvigubą žaidimą, bandė reketuoti tiek ES, tiek Rusiją, akivaizdu, kad Maskva Ukrainoje kol kas nieko geresnio nerado. Todėl Rusija, regis, nutarė spausti papuvusią citriną ir toliau.
Būtent todėl V.Janukovyčiui tiesiog būtina suteikti tribūną, kur jis galėtų toliau vaidinti Ukrainos prezidentą. Kaip 1943-siais nušalintas Italijos diktatorius B.Mussolini – jį išlaisvinęs A.Hitleris dučę pavertė tuo, kuo jau seniai vadinamas V.Janukovyčius – marionete.
O ką gali šnekėti marionetė? Žinoma – iš anksto sutartą versiją. Reikia atsiprašinėti abstrakčiai, neprisiimant atsakomybės. Ir pliekti, kaltinti, menkinti priešininkus. Esą įvykdytas perversmas, Ukrainos parlamento sprendimai negalioja, jis yra nekaltas, tiesiog auka – nors prie žaizdos dėk.
Ir nesvarbu, kad daugeliui ukrainiečių tokie pareiškimai kelia šleikštulį – svarbu pasėti abejonę, parodyti ukrainietiškąjį dučę gyvą, sveiką, ryžtingą. Juo labiau, kad kaip ir nušalintas B.Mussolini 1943-siais, taip ir V.Janukovyčius dabar turi galingą užnugarį.
Todėl viskas stoja į savo vietas ir neturėtų stebinti pastarųjų dienų Rusijos veiksmai. Kas gi vyksta?
Iš pradžių didžiuliai mitingai, nepriklausomos šalies vėliavomis mojuojantys aktyvistai, nepriklausomybės paskelbimas. O tada okupuojančios šalies provokacijos: gatvėse riaumoja šarvuočiai, važinėja ginkluoti kareiviai, savo demonstracijas rengia jedinstvininkai.
Tokius vaizdus jau matėme 1990-1991 metais Lietuvoje. Ir nors labai nemėgstu istorinių analogijų, juo labiau tiesioginių, bet niekaip negaliu atsikratyti deja vu, sekdamas įvykius Ukrainoje.
Tos pačios primityvios provokacijos, Kremliaus konvulsijos, kaltinimai ir pasiteisinimai. Ne kartą matyti ir dabar vėl nuobodžiai kartojami pagal tą patį scenarijų. Kas perėmė valdžią Ukrainoje?
Žinoma, fašistai – kaip ir 1990 metais Lietuvoje ėmė šeimininkauti sužvėrėję Sąjūdžio banditai. Kas šaudė į žmones Kijeve? O kaipgi, žinoma, kad savi į savus, kaip ir 1991-ųjų sausį Vilniuje.
Ir tai ne šiaip kartoja Kremliaus informaciniai kanalai. Veiksmų braižas irgi panašus. Tad galima kaitinti atmosferą ir toliau.
Pažiūrėkite, kas darosi Kryme. Šimtmečiais dėl šio regiono peštasi, kovota ir taip, Rusija Krymą atsigriebė sau prieš daugiau nei 200 metų, o ukrainiečiams šios žemės perduotos tik N.Chruščiovo laikais. Ir taip, didesnė dalis gyventojų yra rusai. Bet ką tai keičia?
Nieko, jei yra parašais patvirtintos sutartys, kurios skelbia, kad Krymas priklauso Ukrainai, o iš šios Rusija tiesiog nuomojasi Sevastopolio karinį uostą. Bet ką reiškia sutartys, jei reikia „gelbėti bendrapiliečius“ nuo sužvėrėjusių gruzinų.
Oi, atsiprašau! Šita melodija buvo 2008-aisiais, kai rusiškais pasais apdalytus osetinus ir abchazus reikėjo gelbėti nuo gruzinų agresijos. Išgelbėjo ir taiką su tankais įvedė perplėšę pusę Gruzijos.
Bet nieko baisaus, juk galime atnaujinti jau pagal scenarijų surašytą tekstą, gruzinus ar Sąjūdžio smogikus pakeisti ukrainiečių nacionalistais ir savigynos būriai - toks pat, kaip ir jedinstvininkų 1991-aisiais suformuotas gelbėjimo komitetas, jau gali gelbėti rusakalbių gyventojus. Nuo ko?
Oficialiai nuo įsivaizduojamos grėsmės. O ir pagalbos šauksmą Rusija, regis išgirdo. Pusę dienos šiandieną pasaulio žiniasklaida mirgėjo pranešimais apie „nežinomus ginkluotus vyrus“, kurie buvo užėmę parlamentą, budėjo oro uostuose, įrengė patikros postus keliuose.
Kas gi tie asmenys? Savigynos būriai? Nejuokinkite – naujos rusiškos uniformos ir sunkvežimiai su rusiškais numeriais ir net drausmingiausiam savigynos būriui nebūdinga kariška disciplina, ekipuotė, vienoda ginkluotė, ryšio priemonės tiesiog rėkte rėkia – tai Rusijos kariškiai. Tik be rusiškų trispalvių.
Jie neatsirado iš niekur – Kryme dislokuoti tūkstančiai Rusijos jūrų pėstininkų, ir nors pagal susitarimą jie gali naudotis baze bei oro uostais, jiems niekas be išankstinio susitarimo neleido važinėtis, blokuoti kelius.
Todėl kaip ir 1991-aisiais Vilniuje, taip ir dabar Kryme matome rusų dalinių judėjimą – važinėja, šlaistosi tarsi provokuodami atsakomąją Kijevo reakciją.
Ukrainos oro erdvėje – rusų kariniai sraigtasparniai, prie Balaklavos, kur prieš 160 metų Krymo karo metu Rusija patyrė skaudų pralaimėjimą prieš britų pajėgas dabar plaukioja rusų karo laivai.
O pasienyje visai netyčia i netikėtai surengtos milžiniškos karinės pratybos. Kaip 1968-siais, prieš įsiveržimą į Čekoslovakiją. Visa tai lyg ir reikštų, kad Rusija nusprendė mojuodama ginklu sau pasiimti Krymą. Bet svarbiausias klausimas - kam to reikia?
Ir čia darosi įdomiau. Atkreipkite dėmesį, kad Rusijos kariškiai oficialiai Kryme nesikišo ir neigė, kad vyrai su automatais – rusai. Bet automatai – be įkištų dėtuvių, tarsi norint parodyti, kad kariai neketina šaudyti. Keliuose važinėja šarvuočiai, bet tik septyni.
Ar tai panašu į okupaciją? Vargu, juk jei Kryme esantys rusų kariškiai tikrai norėtų okupuoti visą regioną, jie taip ir padarytų nesismulkindami – užimtų visus strateginius objektus, pašalintų bet kokią opoziciją, o jei reiktų – panaudotų ginklus. Bet to nedaro ir viskas panašėja į reakcijos provokavimą, o ne okupaciją.
Vargu ar galima patikėti pasakomis apie rusakalbių gynimą arba grėsmę Sevastopoliui – juk uostą Rusijai išnuomojo ta pati opozicijos lyderė J.Tymošenko.
Be to, užimdama Krymą Rusija ne šiaip pažeistų tarptautinius susitarimus su Ukraina, JAV bei Jungtine Karalyste. Rusija sau taip pat užsikrautų dar vieną naštą, juk naują teritoriją reikėtų remti finansiškai – tos parodomosios 5 mlrd. dolerių paieškos Krymui atrodo labai įdomiai, mat tokius pinigus rasti būtų ne taip lengva.
Jau nekalbant apie tarptautinį spaudimą, kurio netgi orią, išdidžią ir nepalenkiamą pasaulio galybę bandanti vaidinti Rusija tikrai patirs, o Ukrainą praras visiškai nusisukti nuo Kremliaus linijos.
Tad atsakant į klausimą, kam gi Rusijai šita provokacija, panašiau, kad trapią valdžią Kijeve bandoma išprovokuoti, sukompromituoti, kaip buvo su M.Saakašviliu 2008-siais.
Vis dėlto Kremlius ir V.Janukovyčius turėtų nepamišti, kad ir kaip klostysis tolimesni įvykiai Ukrainoje priklauso ne tik nuo valdžios Kijeve veiksmų, bet ir nuo pasaulio reakcijos.
Ukraina jau kurį laiką yra prikausčiusi pasaulio galingųjų dėmesį, tai yra strateginė šalis ir čia galima pažymėti Lietuvos indėlį, kuri privertė susidomėti Ukraina vakarų Europą dar praėjusių metų lapkritį. Ir tikėtis, kad Rusijai bus duota žalia šviesa susigrąžinti prarastas pozicijas yra naivu.
Žinoma, jau kurį laiką neadekvačiu laikomas ir iš spaudos konferencijos Rusijoje tokį įvaizdį dar labiau sustiprinęs V.Janukovyčius gali spjauti į perspėjimus, pasikliauti Rusijos galia. Jam belieka peržengti į kairįjį Dniepro krantą ir pažiūrėti, kaip jį sutiks. Priminsiu tik tiek, kad į Šveicariją mėginusį sprukti B.Mussolini italai sušaudė ir pakabino kūną žemyn galva.
