Na, ir ką? Ir nieko. Niekas (kol kas) neverkia ir tikrai nenumirė. Per dieną gaunu vos vieną kitą šimtą raginimų grįžti į televiziją. Ant didelio betoninio gėlių vazono prie mano namų kažkas žydrais dažais užpurškė „Užkalnio 5” (tai mano buvusios kultinės laidos pavadinimas).
Tik penketą užrašė veidrodiniu būdu, matyt, jau tada per daug buvo prisiuostę tirpiklio iš purškalų flakonėlio. O šiaip televizijai be manęs gerai. Na, ir man širdis krauju neapsipila. Visaip tinka.
O dar geriau, kad vėl turiu savo laidą – šį kartą Žinių radijuje. Ir žinote ką? Man kuo toliau, tuo labiau patinka.
Pirmiausia radijo klientūra yra visiškai kitokia nei televizijos – nesi iš visų pusių spaudžiamas patenkinti itin didelę auditoriją, kuriai rizikinga sakyti triskiemenius ir ilgesnius žodžius.
Štai vieną dieną pas mane į laidą buvo atėjęs Marijus Mikutavičius. Tokia palaima užplūdo. Suvokiau – jei vesčiau televizijos laidą, tai būtinai rėktų kas nors į ausį: „Klausk, kodėl dar nevedęs, kada ves ir ką ves!” Būtinai lieptų žerti klausimus, „kurie visiems įdomūs”.
Kaip jau supratote (tai, žinoma, paslaptis), laidų vedėjai niekada patys nieko nežino, jiems į ausį pasako klausimus, o mūsų darbas tik gražiai atrodyti. Užtat kaip mes gražiai atrodome!
Kalbant rimtai, tie klausimai, „kurie visiems įdomūs”, šiaip jau nėra įdomūs niekam, tik žmonėms be fantazijos. Jiems būtinai reikia smegenyse sužadinti silpnus elektros impulsus: „Kiek jis uždirba?” arba „Tokia jauna kiaunė su tokia baidykle susidėjo nebent dėl pinigų”.
Dar yra standartinis komentaras, kuris pritaikomas absoliučiai visoms merginoms ir moterims TV laidose neatsižvelgiant į išvaizdą: „Kažkokia pasikėlusi atrodo.” Tuo visiems įdomių temų ratas ir baigiasi.
Radijuje man nereikia niekam pataikauti – tenka tik sekti laidos laiką ir vargais negalais stengtis, kad neatrodyčiau protingesnis už pašnekovą (ši užduotis kol kas man sekasi kuo puikiausiai). Galima kalbėtis apie viską, kas man pačiam rūpi, ir nereikia nerimauti, kad pasirodysi per sudėtingas.
Galiausiai, nors internete žiūrovai mato vaizdą iš trijų kamerų, galima laisviau sėdėti ir prieš laidą nereikia grimuotis.
Visi televizijos žmonės pasakys, kad sceninis grimas, o ypač jo valymas nuo veido po laidos, yra ne pati maloniausia procedūra.
Ar žinote, kuo televizijos grimo kambariuose žmonės nusivalo grimą? Tomis šlapiomis servetėlėmis, kurios skirtos kūdikių uodegoms valyti, kai pridirba į sauskelnes. Mums, pramogų verslo žmonėms, tos užpakaliui skirtos servetėlės ant mūsų pavargusių po laidos veidų daug ką simbolizuoja – žinok savo vietą, nors dabar tavo veidas švyti ekrane, ateityje visaip gali būti.
Radijas buvo mano pirmoji žiniasklaidos meilė. Dar būdamas studentas dirbau S.Konarskio gatvėje (LRT radijuje. – Red.).
Tada pastebėjau, kad radijuje dirba dviejų tipų žmonės: tie, kurie įsitikinę, kad tai tobula žiniasklaidos priemonė, išgryninta iki vieno pojūčio (klausos), ir tie, kuriems radijo studija – tik negeidžiamas ir greitas etapas pakeliui prie išsvajotų televizijos kamerų.
Aš labai džiaugiausi supratęs, kad esu pirmųjų atstovas. Kaip ir prieš dvidešimt metų, įsižiebus raudonai eterio lemputei sakyti į mikrofoną „Kalba Vilnius” man yra didelė palaima. Vadinkite tai tuštybe, jei norite.
Žinoma, radijas radijui nelygu. Yra pora radijo stočių, nuo kurių programos pasijuntu taip, lyg siela atsiskirtų nuo kūno. Tai A2 (ypač tos vietos, kai skaitomi jaunimo pažinčių skelbimai arba žinios; nors jas dažnai sunku atskirti) ir „Pūko” radijas.
Šios radijo stoties nevalia įsijungti dažniau nei porą kartų per metus. Tačiau kiekvienas jos privalo nors kartais paklausyti. Geriausia – kai vairuojate tuščiais kaimo keliais. Jei klausant laidos „Kitokia Lietuva” jus ištiktų staigus smegenų paralyžius, mažiau pavojaus sukeltumėte sau ir aplinkiniams.
„TV antena"
