Taigi, klausiu savęs – kaip matyčiau įvykių seką pabandęs į pastaruoju metu besiklostančią dramatišką geopolitinę situaciją žvilgtelėti pasiskolintu iš ruso žvilgsniu, tarsi įstojus, vartojant figūrinį išsireiškimą, į paprasto ruso batus, bandant įsivaizduoti tai, kaip aš pats pradėčiau galvoti, jeigu būčiau rusas, dramos siužetui išsiplėtojus netikėta daugeliui kryptimi.
Nedidelė paslaptis, kad tokiais atvejais, kai priešprieša pasiekia virimo temperatūrą, vertinant susiklosčiusią dalykų padėtį nepriekaištingai objektyvus požiūris beveik neįmanomas, tokiame vertinime didesniu ar mažesniu laipsniu dalyvauja vertinančio egoistinis interesas, nusistovėję savimonės kodai, apskritai kultūrinis socialinis horizontas. Savo ruožtu, be jokios abejonės, dialogo galimybės prasiplečia, kai tu pabandai sumodeliuoti oponento ar derybų partnerio poziciją, be visa ko kito, įsivaizduojant anojo egoistinės nuostatos faktorių kaip tikėtiną ir drauge racionaliai paaiškinamą požiūrio „sudedamąją“ diskusijų procese.
Nesakau, kad šiuo konkrečiu atveju, tarkime, vertinant prasidėjusios Krymo okupacijos faktą ir galimas rusiškos intervencijos pasekmes, reikėtų pabandyti persiimti priešingos barikadų pusės požiūriais, tokiu būdu neatpažįstamai ištvirkinant savo vaizduotę ir užteršiant eterį. Iš tiesų, kai kalbame apie Rusijos egoistinius interesus, pripažindami teisę kiekvienai valstybei pačiai visų pirma tokius interesus atstovauti ir ginti, neverta būtų perskubėti sutapatinant Rusijai loginiu požiūriu naudingiausio sau pasirinkimo galimybę su Putino ir jo aplinkos įsivaizdavimu apie tinkamiausią būdą atstovauti šaliai, įtvirtinti jos interesus, apginti didžiavalstybinę garbę. Pripažįstant vienas kitam teisę turėti savitą požiūrį į įvykius, drauge reikėtų numatyti tiltus, leidžiančius suartinti pozicijas (pavyzdžiui, sveiko proto paliepimai) ir apibrėžti tas patologines sąlygas, kurios pablogina supratimo galimybes arba įpareigoja nutraukti pokalbį.
Ar sakote, kad žiūrint iš Rusijos pusės, didesnis ar mažesnis pažvanginimas ginklais dabar, pralošus politinį pokerį Ukrainoje, yra būtinas, siekiant išsaugoti didžiosios valstybės veidą? Tačiau, regis, pasaulio pasipiktinimas bus tas veidrodis, kuris leis įsitikinti – monstro veidas nėra jokia garbė, net žiūrint iš egoistinio taško.
Žiūrint iš protingojo egoizmo taško, Rusijos valstybė, pradėjusi Krymo okupaciją, pralaimėjo dar net neįsibėgėjus įvykiams, be to pralaimėjo tokiu mastu, išbarstė istorines galimybe tokia apimtimi, kad net suspaudžia iš graudulio širdį, įsigyvenus į ruso kailį. Apiplėšusi dabar Ukrainą, Rusija, kaip atrodo, suvis praranda principinę galimybę kada nors turėti sąjungininkų ir draugų, jeigu sąjungininką suprasime kaip lygų sau partnerį, o ne engiamą ir niekinamą pakeleivį.
Visados galvojau, kad Ukraina, susiklosčius palankiomis aplinkybėmis, galėtų tapti Rusijos civilizavimo faktoriumi, kaip senovės graikai tapo romėnams, tačiau graži iliuzija išsisklaidė kaip vakaro dūmas. Kalbant apie prarastas galimybes, leisiu sau pastebėti, kad Ukrainos suartėjimą su ES, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, nebūtinai reikėjo suprasti kaip nutolimą nuo Rusijos, išsprūdimą iš pastarosios orbitos, bet, labai tikėtina versija, kaip tako zondavimą ir prieigų pramynimą, idealiu atveju Rusijai taip pat galėjusį užtikrinti sugrįžimą prie savo šaknų per aplinkkelį. Naujai apsisprendusi Ukraina Rusijai galėjo tapti pavyzdžiu, ieškant giluminio tapatumo, atsisakant istoriškai prisiimto Aukso ordos akompanimento, įpareigojančio veidrodyje matyti nirtulingai žvengiančius žirgus.
Senas, bet, regis, nepasenęs, gal dėl aktualumo net įgijęs antrąją jaunystę anekdotas klausia – kas bendro yra tarp įtempusio lanką Amūro ir Rusijos? Drauge atsakymas sufleruoja, kad čia yra tokie panašumo štrichai – „niekieno nemylimas, nuogu užpakaliu, ginkluotas“. Nesivarginkite, - gerai girdžiu pasipiktinusiųjų chorą, skanduojantį apie neišsenkamus kaimyninės šalies gamtinių išteklių turtus arba, pavyzdžiui, sugebėjimą surengti brangiausias istorijoje Olimpines žaidynes. Na, pastarasis pavyzdys bent iš dalies primena prasilošusio lietuviškai lenkiško plikbajorio honoro užmojus, ar ne?
Kitas ne be pagrindo pasakys, kad Olimpinės žaidynės, nežiūrint milžiniškų išlaidų, Rusijai tapo gera proga gerinat savo įvaizdį, pristatant moderniosios Rusijos veidą. Tačiau jau dabar matome, kad pinigai, kaip sakoma tokiais atvejais, buvo išmesti į balą, nes iš veidrodžio žliugsi karo mašinos vikšrai.
