O, šventas naivume! Tarytum stirna, įspeista į miško tankmę, stebuklingai išsitrauktų baltą popieriaus lapą ir kanopa pakeverzotų skubų malonės prašymą ją sudoroti pasirengusiam vilkui. Galbūt grobuonį toks desperatiškas gestas netgi nudžiugintų ir jis kelioms akimirkoms atidėtų tai, ką trokšta padaryti. Perplėšti aukai gerklę ir išnarstyti dalimis. Nepaisant to, kiek barsukų ir kiškių spėjo pasirašyti dokumentą, palaikantį stirnos teisę į vientisumą.
Besipiktinantys agresija, kalbantys apie tarptautines konvencijas, raginantys belstis į Rusijos vadovo sąžinę mulkina ir save, ir aplinkinius. Nes tas, kuris dabar ėmėsi Ukrainos, yra tikras grobuonis. Aukščiausias padaras mitybos grandinėje, kurią pats ir nukalė, kai 2000 metais perėmė iš B.Jelcino pakrikusią, kietos rankos besišaukiančią šalį.
Pilkas vyrukas iš Sankt Peterburgo, atėjęs į valdžią tik todėl, kad jo krikštatėviai neįvertino po glotnia ir šalta laikysena slypinčio žvėries. Dabar daugelis jų jau nebegyvi. Beveik visi, kaip A.Sobčiakas ir B.Berezovskis, mirę įtartinomis aplinkybėmis.
Tiesa, V.Putinas niekada neslėpė prigimties ir kilmės. Jis – savo esme iki kaulų smegenų yra banditiško Leningrado gatvės produktas. Vienas tų „blatnų“ vaikėzų, kurie pirmaisiais metais vidiniuose kiemuose už save kovoja kumščiais, vėliau - kastetais ir „Kalašnikovais“. O patys nuožmiausi savo juodos šlovės zenite gauna armiją ir branduolinio ginklo lagaminėlį.
V.Putinas, užaugęs socialistinės valstybės nepritekliuje, labai anksti suprato, kad vien muštynėmis ir dziudo įgūdžiais nieko nepasieks. Jis pasirinko savo kelią – KGB karininko karjerą. Ir juo žengia iki šiol.
Iki SSRS žlugimo spėjęs pasidarbuoti Rytų Vokietijoje, paragavęs kyšininkų atneštų vakarietiškų gėrybių skonio, jis pajuto žvėrišką ir niekad nepasotinimą alkį. Tą ydą, kurią kai kas paprastai vadina kleptomanija, tačiau kiti jo biografai renkasi rečiau vartojamą diagnozę – pleoneksija, arba nenumaldomas troškimas gauti tai, kas priklauso kitiems. Daiktą, akcijas, įmones, svetimų valstybių žemes. Jei reikia – ir gyvybes. Svetimšalių, savo tautiečių - koks skirtumas.
Tai – sunki manija, kurią V.Putinas iš dalies kompensuoja kurdamas įvaizdį: nepalenkiamo, sąžiningo ir rūstaus kovotojo už rusų tautos reikalą vado paveikslą. Kaip man Maskvoje prieš porą metų pasakojo vienas buvęs Kremliaus administracijos klerkas, dirbęs prezidento patarėjo A.Ilarionovo komandoje, V.Putinas jau per pirmą kadenciją apsirūpino gėrybėmis ne tik sau, bet taip pat vaikams ir anūkams.
Dabar jo ambicijos kur kas didesnės – pakelti Rusiją taip, kad jo vardą minėtų ištisos kartos. Todėl čečėnai, osetinai, „benderoviečiai“ ir kita bjaurastis, prezidento žodžiais tariant, jei reiks – bus šaudoma tualetuose, nugramdoma nuo dugno ir negailestingai naikinama. Žinoma, nepamirštant ir pirminio savo būties tikslo – lobti.
Kaip manote, kiek galima „susikombinuoti“ vadovaujant Rusijai, kuri yra turtingiausia gamtos ištekliais valstybė? Įvairūs šaltiniai nurodo panašią sumą: 2007 metais V.Putino asmeninis turtas buvo apie 40 milijardų dolerių. Po to dar visko daug nutiko, turtai tikriausiai nemažėjo, o ambicijos – pūtėsi.
Prieš pasirašydami peticiją V.Putinui, manau, turėtumėte žinoti dar kelis epizodus apie tą, kurio širdį ketinate suminkštinti. 2005-ųjų vasarą Sankt Peterburge viešėjo grupė JAV verslininkų. Vienas jų buvo Rytų pakrantės Robertas Kraftas, kuriam priklauso amerikietiško futbolo komanda „New England Patriots“. Verslininkas parodė prezidentui 124 deimantais papuoštą „Super Bowl“ žiedą. V.Putinas paprašė pasimatuoti, o paskui, ištaręs „Galėčiau ką nors su juo nužudyti“, įsidėjo į kišenę ir išėjo iš salės. Liudytojų žodžiais, R.Kraftas pusę minutės stovėjo išsižiojęs, bet vėliau žurnalistų klausiamas pareiškė, kad tai buvo dovana prezidentui.
Po kelių mėnesių šeimininkų kvietimu viešėdamas Gugenheimo muziejuje Niujorke V.Putinas pakartojo šį triuką, susigundė gerokai pigesniu daiktu. Muziejaus direktorius svečiui iš Rusijos parodė neįprastą eksponatą – automato AK-47 stiklinę kopiją, pripildytą degtinės. Prezidentas išsišiepęs pavartė „Kalašnikovą“ rankose ir atidavė vienam savo sargybinių, o šis išsinešė eksponatą stebint apstulbusiems amerikiečiams. Kaip sakoma, smulkmena, bet maloni.
Šie atvejai – niekai palyginti su stambių įmonių perėmimais, iš kurių garsiausias buvo „Jukos“ išdraskymas. Tuo tarpu vienas pelningiausių manevrų asmeniškai V.Putinui buvo jo nurodymas sujungti 70 proc. Rusijos alkoholio gamintojų į vieną įmonę, kuriai paskirtas vadovauti prezidento asmeninis patikėtinis „pagal KGB liniją“. Tačiau tos rafinuotos vagystės šeimininko akivaizdoje parodo ką kitą: jam patinka provokuoti demonstruojant galią prieš tuos „prakeiktus kapitalistus“. Nesvarbu, kad jų Rusija dabar negali išsiversti – tikras čekistas jų neapkenčia iš visos širdies.
Godumas ir liguistas polinkis į smurtą yra dominuojantys jo instinktai. Vakarų valstybių veikėjai šio egzemplioriaus negali suvokti tiesiog iš principo. Jų išsilavinimas, aplinka, vertybės – kaip iš kitos galaktikos. Panašiai kaip profesorius Preobraženskis iš garsiojo romano „Šuns širdis“ nesuvokia Šarikovo poreikių, frazių ir mąstymo logikos.
Arba JAV prezidentas George‘as W.Bushas, kuris kadaise „pažiūrėjo į Putino akis“ ir surado giminingą sielą. Aišku, jis tuomet melavo – V.Putino Vašingtonui reikėjo pasauliniam karui prieš teroristus, ir jų pozicijos šiuo reikalu tąsyk tiesiog buvo patogiai panašios.
Tuo panašumai ir baigiasi, bet pragmatiškus Vakarus nuolat ištinka patogūs amnezijos priepuoliai. Šis katės ir pelės žaidimas – labai pavojingas. Ypač – pelei, kuri naiviai tikisi, kad katino nagai – iš silikono. Įleisk ilgapirštį kiemo chuliganą į Vienos pokylį, kuriame visi tokie padorūs ir civilizuoti, kad net rūbinės niekas nesaugo. Kai šis su sabalų kailiais ir vienu kitu blogai padėtu perlų vėriniu trauks pro paradines duris, pakeliui užvoždamas kažką sakyti mėginusiam liberalui, visi tik grąžys rankas ir baisėsis tokiu elgesiu. Išgraužkit! Volodiai reikia, Volodia pasiima.
Galite toliau sau svarstyti Ukrainos branduolinio nusiginklavimo ir suvereniteto sutarčių punktus, kviestis NATO spec. partnerius iš Kijevo konsultacijų ar net pagrasinti nebeduoti Šengeno vizų V.Putino vairuotojui. Jeigu jis būtų klausęs tokių paistalų tomis dienomis, kai reikėjo daužyti priešų snukius Leningrado kiemuose arba tvarkytis su opozicija Rusijoje, tai jau būtų nebe Putinas, o kažkas kitas.
Koks nors minkštakiaušis demokratas, nuo kokio Rusiją po trumpos euforijos ir laisvės ima pykinti ir ji kaip sergantis organizmas susiranda priešnuodį tam lėtam puvimui. Tokį stiprų, kad jis panašus į nuodus. Bet – savas. Kietesnis už visus banditus. Likvidavęs ne tik priešus, net ir susvyravusius sąjungininkus. Pasiryžęs nušluoti visus, kas stos skersai kelio.
Ar tikrai norite jį sugraudinti savo parašu? O gal, jei jau knieti ką nors nuveikti, geriau užsirašyti į savanorių būrį?
