Greta sutartyse surašytų įsipareigojimų užtikrinti šio regiono saugumą, ne ką mažiau svarbūs yra draugiški santykiai su sąjungininkais šiapus ir anapus Atlanto bei jų nusiteikimas padėti mums apsiginti politinėmis, o prireikus, ir karinėmis priemonėmis. Todėl pats metas užduoti sau nemalonų klausimą, kas svarbiau - Lietuvos valstybės likimas, ar tariamai principinga laikysena Vilniaus krašto lenkų mažumos atžvilgiu?
Kaimynų politinę valią negailėti pastangų atkuriant draugiškus santykius su Lietuva liudija buvusio Lenkijos prezidento Aleksandro Kwasniewskio vizitas, minint Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės sutarties pasirašymo dvidešimtį. Kas mums nutiko, kad per tuos du dešimtmečius iš sąjungininkų ir draugų virome pro sukąstus dantis vos pasisveikinti tesugebančiais kaimynais, įtarinėjančiais vieni kitus įsivaizduojamais kėslais?
Bene sėkmingiausiai mūsų šalių bendradarbiavimas vyko savivaldos lygiu, ypač po 2007 m. gruodžio 20 d., Europos Komisija patvirtinus 2007–2013 m. Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinio bendradarbiavimo veiklos programą, pagal kurią buvo teikiama parama iš Europos regioninės plėtros fondo konkretiems Lietuvos ir Lenkijos regionams, esantiems abipus sienos: Lietuvoje – Marijampolės ir Alytaus apskritims, Lenkijoje – Balstogės-Suvalkų ir Elko apskritims.
Bet vos tik kalba pasisuka apie Vilniaus krašto lenkų pageidavimą įteisinti dvikalbę rašybą asmens dokumentuose ir gatvių pavadinimuose, nuosaikūs racionaliai mąstantys politikai užleidžia vietą rėksniams ir pasigirsta praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio karo šūkiai. Lietuvos visuomenė maitinama mitais apie atplėšti nuo mūsų Vilnių slapta svajojančius lenkus, o Lenkijos - apie čia persekiojamus, kankinamus ir asimiliuojamus jų tautiečius.
Kiekvienas girtų sporto sirgalių pasisklaidymas ar be mokinių likusios mokyklos uždarymas žiniasklaidos išpučiamas iki tarpvalstybinio konflikto. Referendumo dėl teisės laisvai disponuoti savo nekilnojamuoju turtu apribojimo agitatoriai ne tokią jau mažą dalį iš surinktų 300 000 parašų išgavo gąsdindami gatvėje persiimtus praeivius, neva lenkai supirks žemes Vilniaus krašte ir tada jau tikrai atplėš jį nuo Lietuvos, pasitelkdami XX a. vidurio Palestinos pavyzdį.
„Gyvename tokiais laikais, kai turime šalinti problemas, o ne dauginti jų skaičių", - sakė A.Kwasniewskis.
Sunkiai sergantis jo kolega, drauge aktyviai veikęs sprendžiant Ukrainos ir Gruzijos problemas, buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus iškart pasiūlė paprastą vienos problemos sprendimą: „Pirmame paso puslapyje turi būti rašoma lietuviškomis raidėmis. Atverskime kitą puslapį – ta pati informacija galėtų būti pateikta lenkų raidėmis, kurios naudojamos jų alfabete. Tai būtų geros valios parodymas“.
Bet geriausia būtų vienu įstatymų pakeitimų paketu iškart įteisinti lenkišką pavardžių bei vietovardžių rašymą ir sugalvoti dar ką nors naudingo Vilniaus krašto lenkų mažumai. Duokime jiems ne tik viską, ko prašo, bet dar daugiau, gerokai daugiau, negu sugeba suformuluoti Voldemaro Tomaševskio LLRA.
Juk tai mūsų valstybės piliečiai - kuo jie geriau jausis čia gyvendami, tuo stipresnė bus Lietuva. Išmetę lauk nacionalistinius XX a. mitus, parenkime pilietinio susitaikymo programą, kurioje būtų numatyta mokytis be pykčio drauge pagerbti visas tarpusavio kovų aukas, atrasti turtingą bendros valstybės kultūrinį paveldą, susiejant Abiejų Tautų Respublikos tradiciją su bendru buvimu Europos Sąjungoje.
Draugiškų santykių su Lenkija atkūrimas įmanomas tik tuo atveju, jeigu nuo nesantaiką kurstančios retorikos sugebės susilaikyti ne tik aukščiausi mūsų šalies vadovai, bet ir Seimo nariai bei įtakingiausios žiniasklaidos priemonės. Kiekvienam rėksniui burnos skuduru neužkišim, juk čia laisva šalis, bet, suformavus palankų santarvės atkūrimui bendrą viešosios erdvės nusiteikimą, pavieniai ksenofobiški išsišokimai būtų visuomenės suvokiami tarsi garsus nusiperdimas prie vaišių stalo.
Bandymai valstybės aparto galia, represijomis ir baudomis priversti mažumas laikytis daugumos jiems primetamos tvarkos primena tą tariamą darną, kuri vyrauja šeimoje, kurios nariai bijo smurtaujančio tėvo ir todėl stengiasi jo akivaizdoje garsiai nesikeikti bei nesivalyti riebaluotų pirštų į marškinius. Kaip šeimose drausmę ir tvarką sėkmingai pakeitė laisvė ir meilė, taip ir valstybės santykyje su laisvais piliečiais galios ir paklusimo modelis beviltiškai paseno.
Praeities skriaudų ir kalčių šmėklos turi galią veikti šios dienos sprendimus ir apsunkinti mums gyvenimą tik tiek, kiek mes patys jų bijome bei slepiame jas tamsiuose užkaboriuose. Kartą ir visiems laikams jų atsikratę, pamatysime, kad Lietuva gali būti dar stipresnė, jei čia gerai jausis visi jos piliečiai, kokia bebūtų jų lytis, rasė, gimtoji kalba, seksualinė orientacija, politinės pažiūros ir pomėgiai.
